„Duok naujokų“, – tokį prašymą iš Pravieniškių pataisos namų lyderiais laikomų kalinių ne kartą buvo girdėjęs vienuolika metų šioje įstaigoje praleidęs Algirdas Daukšas.
Keletą metų karantine jis dirbo brigadininku – registruodavo į pataisos namus atvežtus naujokus, palydėdavo juos pas psichologą ir į medicinos punktą, o vėliau – į sektorių, kuriame jie turėjo gyventi.
Įvertindavo tėvų piniginę
Vadinamąją Pravieniškių mafijos bylą nagrinėjančiame Vilniaus apygardos teisme A.Daukšas pripažino pats naujokus įkalbinėdavęs gyventi 1-ajame sektoriuje, kur buvo įsikūrę nuteistųjų lyderiai.
„Ten normalūs „bachūrai“, ten gerai“, – naujokams aiškindavo Pravieniškių pataisos namų senbuvis, tačiau pats žinojo, kad patekusiųjų į šį sektorių laukia nemažai išbandymų.
„Aš melavau“, – apie naujokų viliojimą pas „bachūrus“ teisme pareiškė saugomas liudytojas, kuris į teismo posėdį buvo atvestas su kauke. Jis teigė žinojęs, kad įtakingiausiems kaliniams reikia tarnų bei tų, kurių artimieji laisvėje turi pinigų.
Todėl apie atvykstančius naujokus A.Daukšas telefonu informuodavo vienu įtakingiausių „bachūrų“ laikytą Aidą Kupčiūną, pravarde Aidelis.
„Kai atveždavo naujoką, aš turėdavau išsiaiškinti, iš kokio jis miesto, už ką ir kiek laiko nuteistas, ar jį lanko tėvai. Pataisos namuose visi stebėdavo, ką lanko tėvai, ar jie turi pinigų“, – pasakojo A.Daukšas, kuriam už bendradarbiavimą su pareigūnais panaikinti įtarimai.
Grįždavo sumušti ir skolingi
A.Daukšas apie naujus kalinius A.Kupčiūnui pranešdavęs telefonu. Vergų „bachūrams“ parūpindavęs brigadininkas teigė vieną telefono aparatą už tai gavęs iš A.Kupčiūno.
Su kai kuriais „bachūrų“ sektoriuje apgyvendintais naujokais A.Daukšui teko susidurti dar kartą. Neištvėrę gyvenimo sąlygų jie vėl būdavo grąžinami į karantiną ir laukdavo, kol bus perkelti į kitą sektorių.
„Jie grįždavo ir sumušti, ir „apibilietuoti“ – gavę sąskaitas, į kurias reikėdavo nedelsiant pervesti pinigų“, – pasakojo A.Daukšas. Jis teigė, kad lapelius su ant jų užrašytais sąskaitų numeriais perduodavo pataisos namų administracijai.
A.Daukšo žiniomis, iš naujokų buvo reikalaujama įvairių mokesčių.
Pirmiausia jie turėdavę susimokėti už lovą, o to nepadarę visą dieną bet kokiu oru turėdavę praleisti lauke ir į kameras galėdavo grįžti tik pernakvoti.
Jo teigimu, dar buvo renkami mokesčiai už gyvenimo sąlygas.
Nuteistieji už šiuos pinigus įsigydavo buitinės technikos, maisto produktų šventėms ir kitų daiktų.
Jis vardijo įvairias sumas, tik negalėjo prisiminti – jos litais ar eurais.
Kas tikrasis darbdavys?
Brigadininku dirbęs A.Daukšas neprisiminė net savo atlyginimo ir svarstė galimai uždirbdavęs 90 eurų, kuriuos galėdavo išleisti pataisos namų parduotuvėje.
Vienas svarbiausių šios bylos liudytojų nesugebėjo paaiškinti, ar jo pareigos ir atlyginimas buvo oficialūs. Liko neaišku, ir kas – patys nuteistieji ar pataisos namų administracija – jį paskyrė į šias pareigas.
„Tam reikėjo lyderių pritarimo. Jei nebus pritarimo, naujokų nepavedžiosi ir pats iš karantino neišeisi“, – pasakojo bausmę jau atlikęs A.Daukšas.
Į valgyklą – ieškoti draugų
Į karantiną iš „kamora“ vadinamos lyderių kameros buvo patekęs ir A.Kupčiūnas. Jis ten buvo apgyvendintas, kai po sumušimo grįžo iš ligoninės.
A.Daukšas prisiminė, jog A.Kupčiūnas net karantine mėgavosi išskirtinėmis sąlygomis.
Tuometis brigadininkas bei vėliau jį pakeitęs A.Daukšas iš valgyklos jam atnešdavo maisto, o su ramentais vaikščiojęs Aidelis valgykloje buvęs tik porą kartų.
„Jis eidavo ne valgyti, o pasikalbėti su kitais nuteistaisiais“, – pasakojo A.Daukšas. Jo teigimu, pro vieną valgyklos langų matydavosi pasivaikščiojimų kiemelis.
Nurodymą išgirdo per langą
Praėjusiame posėdyje liudijęs bausmę jau atlikęs „bachūras“ Dainius Pauliukevičius pasakojo, kad prie lango priėjęs A.Kupčiūnas jam ir dar keliems vyrams nurodęs sumušti vadinamuosius suvalkus – iš Suvalkijos kilusius nuteistuosius.
Ankstų 2013 metų birželio 7-osios rytą surengta egzekucija baigėsi tragiškai. Smarkiai sumuštas Mantvydas Janulis mirė, ilgai gydėsi ir kitas nuteistasis, kuriam leisgyviui į išangę buvo įgrūsta morka.
Jis vėliau atsidūrė karantine. „Ant jo nugaros ir pilvo buvo pjautinių žaizdų žymės, ant rankų ir kojų – daug kraujosruvų. Jis savaitę gulėjo lovoje, o aš nešdavau valgyti, ir jis po truputį atsigavo“, – pasakojo A.Daukšas ir teigė, kad nukentėjusysis vengdavo kalbėti apie savo skriaudikus.
Susimokėjo už postą?
Karantine dirbęs A.Daukšas teigė dar prieš šias muštynes girdėjęs apie šio nukentėjusiojo ir A.Kupčiūno konfliktus.
A.Kupčiūnas jam pirmasis ir pranešęs apie 6 valandą ryto vykusią egzekuciją, esą Aideliui apie tai telefonu iš karto papasakojo kažkuris nuteistųjų.
A.Daukšas pasakojo, kad neįprastas buvo ir A.Kupčiūno perkėlimas iš karantino. Jo teigimu, pagal nerašytas kalinių taisykles, kartą sumuštas nuteistasis nebegali grįžti į „kamorą“.
Tačiau A.Kupčiūnas buvo sugrąžintas, o daiktus jam padėjo parsinešti dar vienas įtakingas nuteistasis Andrius Obelienius.
A.Daukšas aiškino, kad į karantiną kiti nuteistieji be pareigūnų žinios patekti negali, o A.Obelienius padėti bičiuliui atėjo vienas pro baudos izoliatorių, kuris paprastai būna rakinamas.
A.Daukšas teigė girdėjęs, kad už A.Kupčiūno grąžinimą į savo sektorių „bachūrai“ pataisos namų administracijai atidavė visą vadinamąjį kalinių „obščiaką“ – bendrą kasą, kurioje galėję būti apie 30 tūkst. eurų.
„Apie tai kalbėjo visi pataisos namai“, – aiškaus informacijos šaltinio nenurodė A.Daukšas.
