„Nesuprantu, kas čia vyksta. Visi pas mane dirbę žmonės buvo patenkinti, problemų kilo gal tik su vienu ar dviem – nepatenkinti tiesiog išeidavo savo noru.
Visi žinojo, ko atvyksta, žinojo, kad jų laukia sunkus fizinis darbas. Jei nepatikdavo, galėdavo po atostogų nebegrįžti, bet jie vėl atvažiuodavo“, – Klaipėdos apygardos teisme iš ekrano kalbėjo 58 metų Darrelas Jonas Houghtonas.
Demaskavo britų žurnalistai
Tai iškilo į viešumą, kai šiurpią istoriją apie tai, kokiomis vergiškomis sąlygomis gyvena ir dirba emigrantai iš Lietuvos, aprašė britų žurnalistai.
2012-ųjų spalį Didžiosios Britanijos Meidstono mieste ir jo apylinkėse buvo surengta didžiulė policijos operacija. Paaiškėjo, kad žmonės čia išnaudojami nuo 2006 metų.
Į teisiamųjų suolą taip pat sėdo britė 55 metų Jacqueline Hazel Judge ir 54 metų gargždiškis Edikas Mankevičius. Jungtinės Karalystės piliečiai byloje dalyvauja nuotoliniu būdu iš Kento teismo salės, viskas verčiama į anglų ar lietuvių kalbas, todėl posėdžiai užtrunka ilgai.
Baudžiamoji byla dėl prekybos žmonėmis atversta pernai birželį. Kažin ar pakaks vienų metų jai išnagrinėti.
Šlapinosi į butelius
„Mes buvome paversti visiškais vergais. Net sunku papasakoti, ką mums teko išgyventi, – savo kailiu nepatyręs to nesuvoksi“, – Klaipėdos teisme pasakojo beveik 5 metus vištgaudžiu dirbęs lietuvis.
Nukentėjusieji teigė, kad už įdarbinimą ir butą mokėdavo E.Mankevičiui, kuris buvo jų prižiūrėtojas.
„Mūsų name gyveno gal 10–11 žmonių. Miegojome ant čiužinių, sumestų ant grindų, kaip šunys. Kambarių lubos buvo nusėstos blakių. Dirbdavome be laisvų dienų – ir dieną, ir naktį. Kartais į namus negrįždavome po kelias paras. Nuveždavo į vieną fermą, ten prigaudydavome pilną mašiną vištų ir būdavome vežami toliau.
Niekam nerūpėjo, kad mes alkani, nesiprausę. Važiuojant net gamtinių reikalų atlikti nesustodavo, vairuotojams tiesiog nebuvo leidžiama to daryti. Sakė, į bambalį varyk“, – nuoskaudas liejo 2008–2012 metais vištgaudžiu dirbęs vyras.
Kai negaudavo pinigų už darbą, nelikdavo nieko kita – vyrai nusipešdavo ir išsikepdavo vištą. O į kiaušinius iki šiol negali net pažiūrėti.
Lietuviai pateikė ieškinius
„Tai nusikalstama grupuotė, kuri lobo iš mūsų. Gal jie galėtų papasakoti, iš kokių pinigų namus pasistatė“, – kalbėjo vienas buvęs vištų gaudytojas.
Jis aiškino supratęs, kad E.Mankevičius – britės verslininkės dešinioji ranka.
Nukentėjusiųjų teigimu, jie dirbdavo po 10–14 valandų per parą. Už tūkstantį sugautų vištų mokėdavo tris svarus (3,5 euro).
Fizinį ir psichologinį smurtą, fizinių ir kitokių bausmių patyrę lietuviai negalėjo apsiginti, nes nemokėjo anglų kalbos, neturėjo pinigų ir nežinojo svetimos šalies įstatymų.
Klaipėdos apygardos teismui visi nukentėjusieji – dešimt Didžiojoje Britanijoje vištgaudžiais dirbusių lietuvių – pateikė 580 tūkst. eurų neturtinės žalos ieškinius.
Pats yra gaudęs vištas
Klaipėdos teisme apklausiamas D.J.Houghtonas aiškino, kad lietuviams buvo sudarytos geros darbo sąlygos, – esą pats nuo keturiolikos metų dirbo vištgaudžiu, todėl gerai žino viską apie šį darbą: „Pats dirbau iki 2007-ųjų, daugiau nebegalėjau – sustabdė nugaros skausmai.
Mano rankos įrodo, kad gaudydavau vištas.“
Teisme D.J.Houghtonas iš pradžių teigė, kad su E.Mankevičiumi jokių verslo reikalų neturėjo, šis jam tik kartais vertėjaudavo.
Tačiau vėliau paaiškėjo, kad šiuos du vyrus siejo ir pinigais grindžiami santykiai.
„Apgyvendinimu kartais rūpinosi E.Mankevičius, kartais Jackie, aš arba jie patys. Vieno kambario buto nuoma buvo 100–150 svarų (115–175 eurai) per savaitę. Žmonės džiaugėsi.
Kartais kildavo problemų, nes jie imdavo triukšmauti“, – aiškino britas.
D.J.Houghtonas neigė, kad buvo imamas 350 svarų (410 eurų) įdarbinimo mokestis, nors tai patvirtino visi šios bylos nukentėjusieji ir liudytojai.
Brito teigimu, paprastai darbuotojų jam atsiųsdavo įdarbinimo agentūros. Esą įsidarbindavo vienas, bet po kiek laiko atvykdavo jo giminaičiai. Kai kurie jų vištas gaudė daugiau kaip dešimt metų.
Vištgaudžiais dirbę lietuviai teisme tikino, kad darbo sąlygos buvo labai blogos, kartais jie neturėdavo pinigų net maistui, tekdavo ieškoti atliekų prekybos centrų prieigose, lankytis pagalbos bedaliams organizacijose.
„Darbe alkanų nebuvo. Juk jie turėjo už ką nusipirkti ir alkoholio, ir rūkalų“, – atkirto britas.
