Neišsimiegoję, alkani, sukandžioti blakių. Vadinamąją Pravieniškių mafijos bylą nagrinėjančiam Vilniaus apygardos teismui guodėsi ne nukentėjusiais pripažinti pataisos namų gyventojai, o skųstis nelinkę „bachūrai“.
Jų gyvenimo sąlygos pasikeitė prieš savaitę, kai Lukiškių kalėjime buvo uždarytas tardymo izoliatorius.
Visi teismo sprendimų laukiantys kaltinamieji buvo apgyvendinti kitose Lietuvos įkalinimo įstaigose.
Kameroje sugėlė blakės
Į skirtingus miestus buvo išvežioti ir 15 buvusių Pravieniškių pataisos namų lyderių, teisiamų už tai, jog įkalinimo įstaigoje buvo įsivedę savo tvarką.
Tvarkingesnės ir švaresnės buvo jų gyvenamosios patalpos, nors, aiškėja, kad jų remontu teko rūpintis patiems.
Pradėjus tyrimą dėl pataisos namuose vykdytų nusikaltimų dauguma teisiamųjų buvo perkelti į Lukiškių tardymo izoliatorių.
Jį uždarius prasidėjo varginančios kelionės po Lietuvą.
„Pirmadienį 7 valandą ryto mane iš Lukiškių išvežė į Šiaulius.
Tik apie 17 valandą patekau į kamerą, ten sukandžiojo blakės.
Po dviejų dienų aš vėl buvau išvežtas į Vilnių ir parą laukiau teismo areštinėje, kur nebuvo nei kuo kvėpuoti, nėra nei dušo, nei elektros. Negalėjau nei susitikęs su advokatu aptarti bylos, nei paskambinti artimiesiems“, – apie sunkią savaitę pasakojo vienas teisiamųjų Artūras Račkelis.
Anksčiau dėl turto prievartavimo iš Marijampolės verslininko Žydrūno Buzo teistas A.Račkelis teismui pateikė prašymą perkelti jį iš Šiaulių į Kauno tardymo izoliatorių.
Advokatas ieškojo kliento
Vilniaus areštinėje teismo posėdžio išvakarėse vietos užteko ne visiems. Kol teisiamuosius atgabeno iš kitų miestų areštinių, teismo posėdis vėlavo daugiau nei pusvalandį.
Paaiškėjo, jog kelionės buvo itin ilgos.
„Mane išvežė penktą valandą ryto – nemiegojusį ir be pusryčių. Atvežė į Kauno tardymo izoliatorių ir tik tada į Vilnių“, – piktinosi teisiamasis Deividas Vonžodas.
Jis prašė, kad į teismo posėdžius net iš Alytaus jį vežantys pareigūnai neužsuktų į Kauną.
Tokia suirutė sukėlė nepatogumų ir advokatams. Vienu Pravieniškių pataisos namų lyderių laikytą Aidą Kupčiūną ginantis advokatas Simonas Slapšinskas pasakojo iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus administracijos sužinojęs, kad jo klientas išvežtas į Šiaulius.
Tačiau Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai advokatui nesutiko teikti jokios informacijos.
Kai advokatas sužinojo, kad A.Kupčiūnas vėl išgabentas į Vilniaus areštinę, susitikti su juo nebuvo galimybės.
Abu areštinėje esantys pasimatymų kambariai buvo užimti. Pasiruošti posėdžiui teisiamieji negalėjo net be advokatų – kamerose nebuvo elektros.
Ilgų skundų išklausę teisėjai nusprendė teisiamųjų prašymus perduoti Kalėjimų departamentui.
Pareigūnai vadino gaidžiu
Apie pažeminimus turėjo kalbėti ir į teismą iškviestas „nuskriaustųjų“ kastai priklausęs Juozas Makūnas.
Tačiau bausmę jau atlikęs 29 metų vyras prabilo ne apie žemesnių kastų atstovus galėjusių skriausti „bachūrų“, o apie policijos pareigūnų elgesį.
J.Makūnas tvirtino neprisimenantis nieko, ką kalbėjo per Alytaus pataisos namuose vykusią apklausą.
Kai J.Makūnas buvo iškviestas į apklausą, iki išėjimo į laisvę jam buvo likę 20 dienų.
„Man buvo šokas, o jie mane dvi valandas laikė prispaudę, todėl neprisimenu nieko, ką ten kalbėjau“, – aiškino liudytojas.
Jis patikslino kalbėjęs ne apie fizinį, o psichologinį spaudimą.
„Dvi valandas jie mane bet kaip taršė. Jaučiausi taip, kad atrodė gyvą užkas“, – kalbėjo J.Makūnas. Jis teigė visiškai neprisimenantis savo parodymų, tačiau gerai įsiminęs apklausą vykdžiusių pareigūnų žodžius: „Gaidy tu, gaidy. Mes tave suėsim.“
Vartojo pavojingas medžiagas
Teisme J.Makūnas buvo apklaustas apie Pravieniškių pataisos namuose platintus narkotikus. Jis teigė iš narkotikų liūno išbridęs tik išėjęs į laisvę, tačiau šis kelias buvęs labai sunkus: „Man prasidėjo paranoja, depresija, nemiegojau naktimis.“
Tai pastebėję artimieji jam patarė kreiptis į medikus.
J.Makūnas pasakojo, jog pataisos namuose dažniausiai rūkydavo „kobra“ arba „chimke“ vadinamą pypkę, į kurią kemšamas tabakas, apipurkštas įvairiomis cheminėmis medžiagomis. Dėl stipraus apsinuodijimo jis buvo patekęs ir į ligoninę.
Bausmę jau atlikęs vyras pasakojo, jog kvaišalų įsigydavo už cigaretes. Cigaretėmis jam būdavo atlyginama už žvalgybą, vadinamą „strioma“.
Toks kalinys turėdavo stebėti aplinką ir įspėti kitus, jei į sektorių ateina pareigūnas.
Už žvalgybą mokėjo cigaretėmis
J.Makūnas žvalgyboje stovėdavo po kelias valandas kiekvieną dieną.
Byloje teigiama, jog už mėnesį „striomo“ visi žemesniųjų kastų atstovai gaudavo apie dėžę cigarečių – maždaug 20 blokų.
J.Makūnas tvirtino, jog jo atlygis buvęs gerokai mažesnis, bet kvaišalams užtekdavę. Už vieną „chimkę“ paprastai reikėdavo atiduoti bloką cigarečių.
Keletą metų Pravieniškių pataisos namuose praleidęs vyras teigė, jog jei turėdavo kuo sumokėti, gauti narkotikų buvo paprasta: „Jie buvo laikomi ant stalo – kam reikėdavo, pasiimdavo.“
Draugui atidarė sąskaitą
Narkotikais bei mobiliaisiais telefonais tarpusavyje prekiavę nuteistieji į šį nelegalų verslą įtraukė ir laisvėje gyvenančius savo draugus.
„Sakiau jam: „Tik nepridaryk nesąmonių.“ Pridarė, todėl dabar turiu stovėti čia“, – atsiduso laisvės atėmimo bausmę atliekančiam savo klasės draugui bandęs padėti kaunietis Marius Milevskis.
Už narkotikų platinimą Pravieniškių pataisos namuose atsidūręs žinomų Kauno medikų sūnus Vitalijus Tokeris buvusio klasės draugo paprašė savo vardu atidaryti banko sąskaitą, bet kortelę ir elektroninės bankininkystės kodus perduoti jam.
„Vitalijus man sakė, kad nori kažką pirkti ar atsisiųsti“, – prisiminė bičiulio prašymą įvykdęs M.Milevskis.
Sąskaita virto bendra kasa
Tyrimo metu paaiškėjo, jog 2011–2013 metais į šią sąskaitą buvo pervesta per 33 tūkst. eurų.
V.Tokeris teisme yra pasakojęs, jog į jo draugo vardu atidarytą sąskaitą pinigus pervesdavo visi vienoje brigadoje gyvenę nuteistieji.
Prieš šventes jie susitardavo, kiek pinigų susidėti gėrimams ir vaišėms.
Į šią sąskaitą plaukdavo ir į jų brigadą atvykusių naujokų pinigai. Jiems reikėdavo sumokėti už buitinę techniką, virtuvės įrankius ir kitus bendrojo naudojimo daiktus.
Pinigus grąžindavo tėvas
M.Milevskis prisiminė, jog kartą V.Tokeris paprašė iš bankomato paimti per tūkstantį eurų, tačiau sąskaitos likučio jis netikrinęs.
Iš nelaisvėje esančio draugo M.Milevskis sulaukdavo ir kitų užduočių. Teigiama, jog per keletą metų jis nupirko ir nurodytiems asmenims perdavė apie 50 mobiliųjų telefonų, 90 modemų bei kelias dešimtis ampulių anabolinių steroidų.
Tyrėjams jis tvirtino supratęs, kad šie daiktai keliaus į pataisos namus.
„Supratau, kad darau kažką negero, bet tikrai – ne nusikalstamo“, – per apklausą yra sakęs M.Milevskis. Jis tvirtino nurodytus daiktus pirkdavęs už savo pinigus, kuriuos vėliau grąžindavo V.Tokerio tėvas.
