Nelegalūs mobilieji telefonai, maištas viename iš sektorių, kalinių planuota surengti Jūros šventė – toks buvo naujojo vadovo krikštas, praleidus jam šioje kėdėje vos kelis mėnesius. Tačiau, matyt, numalšinęs neramumus, D.Sušinskas pasijuto tikru pataisos namų caru ir ėmė režimą pažeidusius atvirosios kolonijos gyventojus grūsti į drausmės kameras, nors įstatymai tai daryti kategoriškai draudė.
Netrukus pasirodė ir tokio savivaliavimo vaisiai – neiškentęs kitų kalinių žeminimo ir pasityčiojimo iš pataisos namų pabėgo nuteistasis. Vėliau pora „zekų“ užpuolė pareigūną, bandžiusį paimti į teritoriją kažkieno per tvorą permestą paketą.
Už tokią netvarką kitų įkalinimo įstaigų vadovams jau ir po tiek atvejų būtų parodytos durys.
Tačiau D.Sušinskas liko poste. Ir toliau tvarkėsi taip, kaip išmano. Arba kaip neišmano. Ko verti jo aritmetiniai sugebėjimai, parodė nutikimas su čia kalėjusiu V.Žebertavičium. Nors šiam keliskart teistam vyriškiui dar buvo likę kalėti metai, direktorius savo įsakymu nutarė jį paleisti. Gal ši istorija ir nebūtų paaiškėjusi, jei ne budrūs probacijos tarnybos pareigūnai, pastebėję laisvai gatvėmis vaikščiojantį vyriškį, kuris turėjo būti už grotų.
Už panašų nusižengimą, kai anksčiau laiko į laisvę buvo paleistas kolumbietis narkotikų prekeivis D.Murillo, Marijampolės pataisos namų vadovai ne tik buvo nubausti, bet ir nuteisti. Tuo tarpu D.Sušinskui net plaukas nuo galvos nenukrito.
Atrodytų, atsakomybės išvengęs direktorius turėtų pasimokyti skaičiuoti. Tačiau ir vėl klaida – praėjusiais metais savo įsakymu anksčiau laiko išleido už tris nusikaltimus bausmę atliekantį A.Liką.
Tik praėjus kuriam laikui galbūt labiau mokytų pavaldinių padedamas susizgribo – ogi dar nesuėjo terminas tokiai lengvatai. Tuomet pats, kaip teigia teisininkai, neteisėtai panaikino savo neteisėtą įsakymą ir nusiuntė pavaldinius gaudyti žmogelio. Šis jau buvo spėjęs įsidarbinti vienoje žemės ūkio bendrovėje, todėl pareigūnams teko tiesiogine to žodžio prasme iškrapštyti vyrą iš traktoriaus ir vėl nusiųsti už spygliuotos vielos.
O toliau – dar gražiau. Matyt, dėl neįvykusios Jūros šventės susierzinę kaliniai kolonijoje ėmė rengti tikras puotas. Kaip parodė į žiniasklaidą patekę vaizdo įrašai, jose dalyvavo ir vyrai, ir moterys, o pagrindine atrakcija tapo „chimkės“ ir „kobros“ (čia tokie cheminiai kokteiliai, populiarūs Pravieniškėse) pavartoję kaliniai.
Vieni imdavo riaumoti, kiti bliauti it asilai. Ir ką – visiems linksma. Gal net ir šio zoologijos sodo prižiūrėtojui, kuris ir tąsyk išnešė sveiką kailį, nei Kalėjimų departamentas, nei Teisingumo ministerija nesiėmė jokių veiksmų direktoriaus atžvilgiu.
Tai, kad direktorius su tuomete Teisingumo ministerijos vadovybe kartu eina obuoliauti suprato net Pravieniškių kaliniai. Norėdami pasityčioti jie sukūrė fiktyvų D.Sušinsko feisbuko profilį ir ėmė susirašinėti su vienu viceministru, kuris negailėjo patarimų, kaip elgtis problemų prisidariusiam vadovui.
Pasikeitė ministerijos valdžia, tačiau ir po to ilgą laiką direktorius neužkliuvo. Net ir kai ministerija gavo daugybę skundų, jog kolonijoje vyrauja tikra diktatūra: vienos čia veikiančios darbuotojų profesinės sąjungos nariai ujami, jie vienas po kito netenka postų ar pareigų, o kitos, kuriai akivaizdžiai palankus įstaigos vadovas, priešingai – paaukštinami ar bent pagiriami. Pastarosios narys, vadovavęs skyriui, iš kurio pabėgo kalinys, buvo netgi apdovanotas medaliu ir pakylėtas iki direktoriaus pavaduotojo pareigų.
Vilniuje sambrūzdis kilo tik praėjusią savaitę, kai iš Pravieniškių pradingo du pavojingi kaliniai, kuriuos pavyko sugauti pasitelkus sraigtasparnius bei gausias policijos pajėgas. Teisingumo ministerija tik kilus tokiam gaisrui teikėsi atsibusti ir nušalino D.Sušinską nuo pareigų.
Tiesa, apsiribota žodeliu „laikinai“. Galbūt ne veltui kai kurie kolonijos pareigūnai kalba, kad vadovas „stogą“ beturįs ir prie naujosios valdžios. Todėl negalime atmesti tikimybės, kad iki šiol vikriai išvinguriuodavęs pro visas kliūtis veikėjas atsipirks kokiu nors papeikimu ir toliau grįš darbuotis į ankstesnį postą.
Nei patiems kaliniams, nei kolonijos darbuotojams, nei visiems Lietuvos piliečiams nuo to saugiau ar ramiau nebūtų. Užtat Pravieniškų metraštininkai galėtų trinti rankomis, nes peno jų istorijoms bei šių tęsiniams būtų per akis.
