Kreipdamiesi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, nuteistųjų gynėjai ginčijo įrodymų patikimumą ir pakankamumą bei tinkamą įstatymo taikymą, teigdami, kad jų ginamieji nuteisti nepagrįstai.
Kaip rašoma Aukščiausiojo Teismo pranešime, aptariamoje byloje susiklostė išskirtinė situacija, kai 2017 m. gruodžio 20 d., kurią grynaisiais pinigais turėjo būti mokamas atlyginimas, į įmonę atvyko trys vyrai, prisistatė policijos pareigūnais, parodė netikrą policijos pareigūno pažymėjimą, melagingai informavo apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, pranešė, kad bus atliekama krata, pateikė netikrus policijos pareigūno parengtus procesinius dokumentus (nutarimą atlikti kratą, pranešimą apie įtarimą, nutarimą skirti kardomąją priemonę – suėmimą) ir taip pasisavino valstybės tarnautojo vardą.
Vėliau įmonės direktoriui surakino rankas antrankiais, pasodino jį ant kėdės ir nusuko jį veidu į sieną, taip atėmė galimybę jam priešintis, įmonės buhalterei nurodė atsisėsti ir tylėti, po to pagrobė įmonei priklausančius grynuosius pinigus (150 650 eurų) ir buhalterei priklausantį mobiliojo ryšio telefoną.
Šioje byloje vienas asmuo nebuvo nustatytas, nes dėvėjo kaukę, o kitus du atpažino įvykyje dalyvavę asmenys. Nustatyta, kad nuteistieji veikė itin organizuotai, buvo detaliai parengę nusikalstamų veikų padarymo planą, susikūrę alibi.
Pasisakydama apie įrodymų pakankamumą ir patikimumą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nurodė, kad dauguma kasacinių skundų teiginių nėra kasacijos dalykas, nes kasacinės instancijos teismas tikrina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus tik teisės klausimais, iš naujo įrodymų nevertina. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad gynybinės nuteistųjų versijos – vieno, kad jis įvykio metu buvo namuose, kito, kad jo apskritai nebuvo Lietuvoje, – teismų buvo paneigtos neginčytinais įrodymais.
Vis dėlto buvo nustatyti ir keli ydingi apeliacinės instancijos teismo argumentavimo aspektai, tačiau jie pripažinti neesminiais, nelemiančiais apkaltinamojo nuosprendžio motyvacijos ir nesuvaržiusiais nuteistųjų teisių.
Nagrinėjamoje byloje nuteistųjų gynėjai kėlė klausimą ir dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, teigdami, kad nuteistųjų veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip sukčiavimas, nes nukentėjusiesiems nebuvo kitaip atimta galimybė priešintis, o prieš juos buvo panaudota apgaulė.
Teisėjų kolegija pabrėžė, kad, aiškinant šių dviejų sudėčių atribojimą, teismų praktikoje yra nurodyta, kad vagystės (plėšimo) būdu turtas užvaldomas prieš savininko valią, o sukčiavimo atveju turto savininkas ar kitas asmuo turtą perleidžia savo valia, paveiktas apgaulės. Kaltininkui apgaulę panaudojus ne tiesiogiai įgyjant turtą, o tik sudarant galimybę „prieiti“ prie šio turto, jo veika kvalifikuojama ne kaip sukčiavimas, o priklausomai nuo turto įgijimo būdo – kaip vagystė arba plėšimas (pvz., kaltininkas melagingai nurodo ketinantis sudaryti transporto priemonės pirkimo–pardavimo sandorį ir paprašo nukentėjusiojo leisti transporto priemonę išbandyti, o ją gavęs – pagrobia).
Atitinkamai plėšimo sudėtyje įtvirtintas galimybės priešintis atėmimo požymis suponuoja papildomą plėšimo objektą – asmens veiksmų laisvę. Turto pagrobimas gali būti įgyvendinamas suvaržius kito asmens teisę laisvai veikti ir galimybę apginti savo nuosavybę nuo pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis į žmogaus veiksmų laisvę papildomu plėšimo objektu laikytinas tik tada, kai šis kėsinimasis taikomas kaip svetimo turto pagrobimo būdas.
Atitinkamai teisėjų kolegija konstatavo, kad nuteistųjų veiksmai, kai jie plėšimo metu pasisavino pareigūnų vardą ir imitavo jų procesinius veiksmus, yra vertintini kaip apgaulė, panaudota prieiti prie turto. Atitinkamai antrankių prieš nukentėjusįjį panaudojimas, jo pasodinimas ant kėdės ir nusukimas į sieną, nurodymai nukentėjusiajai tylėti pagrįstai vertinti kaip kitoks atėmimas galimybės priešintis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinius skundus atmetė ir paliko galioti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, kuriais minėti asmenys buvo nuteisti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Remdamasis procesą reglamentuojančiais įstatymais, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu.
