Įrodyta, jog V.S., veikdamas apgaule, savo ir savo ūkio naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. V.S., būdamas ūkininku, vykdančiu švelniakailių žvėrelių (audinių) auginimo veiklą su Suomijoje veikiančia įmone buvo sudaręs išankstinio finansavimo sutartį, kuria įsipareigojo per 2017–2018 metų audinių auginimo sezoną užsakovams pateikti 6 000 kailių ir už šį užsakymą gavo 114 000 eurų avansini mokėjimą.
Nustatyta, jog iš gautų 114 000 eurų, V.S. daugiau kaip 55 000 eurų išgrynino ir nepateikė jokių išlaidas pagrindžiančių dokumentų. V.S., žinodamas, kad nėra įvykdęs turimų įsipareigojimų, siekdamas apgaule įgyti svetimą didelės vertės turtą ir suprasdamas, kad įsipareigojimų nevykdys, dėl tų pačių kailiukų sudarė sutartį ir su Kanadoje veikiančia įmone.
Įrodyta, kad V.S. nutylėjo turimus neįvykdytus bei pradelstus įsipareigojimus, kurių įvykdymui neturėjo lėšų ir įsipareigojo jiems iki 2019 m. sausio 20 d. pristatyti 5 000 neapdorotų audinių kailių, kurie pagal sudarytą sutartį su Kanadoje veikiančia įmone buvo įkeisti.
Nuslėpdamas, kad audines yra įsipareigojęs užauginti kitai įmonei, V.S. iš Kanadoje veikiančios įmonės avansiniu mokėjimu gavo 75 000 eurų. Iš gautų 75 000 eurų, apie 23 000 eurų V.S. išgrynino ir nepateikė jokių išlaidas pagrindžiančių pinigų, o likusią sumą – apie 52 000 eurų, jis panaudojo padengdamas turimus finansinius įsipareigojimus įmonėms ir fiziniams asmenims, pervesdamas į buvusios sutuoktinės asmeninę banko sąskaitą bei apmokėdamas už įvairias prekes ir paslaugas.
Sudarydamas sutartį su Kanadoje veikiančia įmone V.S. melagingai patvirtino, kad ūkyje augina 1 700 audinių ir apie 9 350 audinių jauniklių, nors Ūkinių gyvūnų registre buvo deklaravęs, jog jų augina 6 500 vnt.
Tam, jog sudarytų įspūdį, kad įsipareigojimus ketina vykdyti, V.S. įmonei buvo pristatęs 147 vnt. kailių (iš sutartų 5 000 vnt.), kai tuo metu buvo pasirašęs papildomą susitarimą su Suomijoje veikiančia įmone, kuriai įsipareigojo pristatyti mažiausiai 3 000 vnt. audinių kailiukų, dėl ko iš įmonės gavo 18 357 eurus.
V.S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamųjų posėdžių metu savo kaltės dėl nusikalstamų veikų nepripažino. Vyras teigė, jog audinių kailių nepristatė, nes sugedo ūkyje buvęs šaldytuvo, todėl kailiai sušuto ir juos teko išmesti, o dėl aplaidžios buhalterinės apskaitos tvarkymo nepagrįstai kaltino buhalterinės įmonės darbuotojus.
Teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtus įrodymus padarė išvadą, jog jų užtenka įrodyti V.S. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų bei pažymėjo, kad nei vienas iš apklaustų liudytojų nepatvirtino versijos dėl audinių kailiukų laikymo šaldytuve, jų sušutimo ir utilizavimo. Taip pat įrodyta, kad V.S., turėdamas skolų tiek kitoms įmonėms, tiek fiziniams asmenims, turėjo tikslą avansu gautus pinigus, kurie buvo skirti audinių auginimui, panaudoti savo naudai – turimoms skoloms padengti bei savo interesams tenkinti.
2023 m. liepos 18 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu V.S. pripažintas kaltu dėl sukčiavimo bei aplaidaus apskaitos tvarkymo. Subendrinus bausmes jam paskirta 300 MGL (15 000 eurų) dydžio bausmė ir pilnai tenkintas civilinis 89 804 eurų ieškinys turtinei žalai atlyginti bei priteistos ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas.
