Kauno apylinkės teismas šią savaitę išnagrinėjo nukentėjusios 18-metės Lijanos Kunigonytės civilinį ieškinį, kuriame mergina prašė iš šešių ją prieš dvejus metus nuskriaudusių paauglių priteisti 10 tūkstančių litų. Tai būtų bent menkas atpildas už patirtą siaubą.
Teismo sprendimas buvo palankus nukentėjusiai merginai – kiekviena skriaudikė turės jai sumokėti po 1666 litus. Todėl paauglių tėvams teks pakratyti pinigines.
Baudžiamosios atsakomybės dėl jauno amžiaus (nusikaltimo metu kai kurioms buvo vos 15 metų) skriaudikės išvengė.
„Laikinajai sostinei” pavyko pakalbinti nukentėjusiąją.
Dėl interviu su Lijana tarėmės ne tiesiogiai, o per organizacijos „Actio Catholica Patria” socialinę darbuotoją. Ji kelis kartus per savaitę lanko iš vaikų globos namų į savarankišką gyvenimą išėjusią L. Kunigonytę.
Smulkutė mergina kalbėdama su žurnaliste vis krestelėdavo ant pečių krintančius vešlius plaukus. Išorinės smurtavimo prieš aštuoniolikmetę žymės jau išnykusios. O kada ir ar iš viso užgis sielos randai?
– Po bendraamžių (vardų ir pavardžių minėti ir dabar negalime, nes jos vis dar nepilnametės) surengtos egzekucijos praėjo beveik dveji metai. Tačiau susidaro įspūdis, kad vis dar bijote nepažįstamų žmonių, o bendrauti sutinkate, kai šalia yra jus palaikantys žmonės.
– Bijau, gavau pamoką, kurios pakaks visam gyvenimui.
– Kaip susipažinote su merginomis, kurios vėliau virto jūsų kankintojomis?
– Nebuvau geras vaikas. Gyvendama vaikų globos namuose po pamokų iš neturėjimo ką veikti eidavau į miestą. Taip ir susipažinau su „miesčionėmis”. Jos pažinojo ir Audrių (vardas ir pavardė redakcijai žinomi. – Red.), kuris pradėjo rodyti man simpatijas.
Kol draugavome, jo draugas blogai apie mane kalbėjo, todėl Audrius jį sumušė. Viskas vyko prieš dvejus metus gegužės mėnesį pamokų metu viename prekybos centre. Tuo metu lankiau Aleksandro Stulginskio mokyklą. Sumuštojo mama netrukus kreipėsi į policiją, liudyti kvietė ir mane. Vaikas dar buvau, policijai papasakojau visą tiesą, Audrius dėl to supyko.
Po pusės metų draugystės nutariau su juo išsiskirti. Netrukus teismas Audriui už muštynes skyrė 45 paras arešto.
Tačiau Audrius norėjo su manimi ir toliau likti. Šitai žinojo ir kelios bendros mūsų draugės.
Būtent dėl Audriaus jos ir nusprendė man atkeršyti ir iš manęs pasityčioti.
Išėjęs į laisvę Audrius pradėjo mane terorizuoti, pasakojo, kad vos nepasikorė sėdėdamas zonoje. Laiškus man rašė, prisipažino mylintis, tačiau man iš jo nieko nereikėjo.
– Nors ir sunku, bet prisiminkite tą dieną, kai šešios paauglės surengė egzekuciją.
– Lapkričio 24-ąją paskambino draugė ir pakvietė susitikti prie vieno Kauno prekybos centro. Nieko bloga nenujausdama atvažiavau. Draugė manęs ėmė klausinėti apie Audrių, ką aš sakyčiau jam, jei sutikčiau.
Žiūriu – ateina jis ir dar kita mano draugė. Iš paskos – dar būrys paauglių. Šešios merginos, iš kurių pažinojau tik dvi, prievarta mane nutempė į tarpuvartę Vytauto prospekte. Čia pradėjo daužyti per nugarą, šonus, galvą, kojas. Dangsčiausi kaip galėjau. Bėgau, pasiekiau troleibusų stotelę. Jos pasivijo, apstojo ratu ir prigrasino, kad nešaukčiau pagalbos. Visos nusivedė mane ant netoli geležinkelio tunelio esančio viaduko.
Čia vieta nuošali, žmonių vaikšto mažai. Daužė mane ir per žandikaulius, ir per visą kūną. Nuvertė ant žemės, stengiausi užsidengti bent veidą, kad ant jo neliktų mėlynių. Vis girdėjau, kaip netoliese garsiai skalija voljere laikomas šuo. O merginos vis šaukė, kad keršija už Audrių, kad aš jį įskundžiau policijai. Vis sukosi mintis, kad paspardys paspardys, ir viskas tuo baigsis. Audrius stovėjo ant viaduko ir nieko nedarė.
– Tačiau viskas tuo nesibaigė. Jūsų tariamos draugės nutarė dar ir plaukus deginti?
– Kol vienos mane mušė, kitos pradėjo kalbėtis, kad reikia man nukirpti plaukus. Vienos rankose atsidūrė žirklutės, kitos – žiebtuvėlis. Buvau susirišusi kuodą. Iš pradžių bandė jį nukirpti, tačiau sekėsi sunkiai, todėl išleido plaukus ir pradėjo kuokštais juos kirpti. Kažkuri mergina likusius ant galvos plaukus padegė. Keliose vietose uždegė.
Daužiau rankomis galvą, kad neužsiliepsnočiau.
– Klausantis pasakojimo sunku net patikėti merginų žiaurumu. Kitaip nei jūs, jos gyvena šeimose, turi savo namus, jomis rūpinasi artimieji.
– Po egzekucijos jos mane paliko gulinčią ant asfalto, dumblina striuke, nubrozdintu veidu, mėlynėmis nusėtu kūnu, išdegintais plaukais. Atsistojau ir nubėgau verkdama pas brolį, kuris dirbo netoliese. Mane pamatęs jis viską suprato. Turbūt atrodžiau tikrai baisiai. Liepė nusiprausti veidą ir parvežė į vaikų namus.
Iš pradžių dar melavau broliui esą mane sumušė atsitiktinai gatvėje sutiktos nepažįstamos merginos. Tačiau gerokai už mane vyresnis brolis nepatikėjo nė vienu žodžiu. Vaikų namų direktorės pavaduotoja iškvotė mane ir iškart atspėjo, kas taip su manimi pasielgė. Kitą dieną kartu su vaikų namų darbuotoja nuvažiavome į policiją ir parašėme pareiškimą.
– Kokius sužalojimus nustatė medikai?
– Nuo sumušimo į akį išsiliejo kraujas, po abiem akimis švietė mėlynės, buvo prakirsta lūpa.
Mane nuvežė į Klinikas, nes negalėjau judėti: skaudėjo nugarą, gydytojai nustatė jos sutrenkimą. Buvo diagnozuota ir depresija, todėl pusę metų vaikščiojau pas psichiatrą. Gėriau stiprius vaistus, pusmetį išvis nėjau į mokyklą, todėl mokytis likau toje pačioje klasėje.
Mėnesį nemiegojau. Jeigu ir užmigdavau, tai šokinėdavau iš miego išpilta šalto prakaito. Patys stipriausi migdomieji vaistai neveikė. Jeigu suveikdavo, miegojau paromis. Prabudusi nejausdavau nutirpusio žando, ant kurio miegojau.
Po įvykio pradėjau pati save žaloti, pjausčiau rankas. Randai ant jų iki šiol likę. Pjausčiausi skutimosi peiliuku.
Verkiau ir pjausčiausi, o mintyse vis sukosi tas pats: visas pasaulis prieš mane, dabar manimi atsikratys, niekada nebebūsiu graži, neturėsiu plaukų.
– Kūno sužalojimai laikui bėgant sugyja, o kaip sielos?
– Eidama mieste vis bijau, kad tos pačios mano skriaudikės vėl iššoks iš kurio nors kampo ir pradės mane mušti. Negaliu sulaikyti ašarų. Aš ir nevaikštinėju šiaip sau: kartkartėmis apsilankau „Patria” būstinėje, todėl tenka išeiti iš namų.
Po egzekucijos skriaudėjos liepė nesirodyti mieste, grasino pakasti, užmušti, liepė atsiimti iš policijos pareiškimą. Bijau lig šiol. Tos merginos žino, kad neturiu tėvų, kad esu viena kaip pirštas, o jos „gatvinės”, joms niekas nerūpi.
– Ar po to įvykio neatrodo, kad žiauresnės yra merginos, o ne vaikinai?
– Dabar tą tvirtai galiu pasakyti. Tačiau priežasčių, kodėl paauglės gali būti tokios žiaurios, nesuvokiu. Pasimokiau, taip lengvai į savo gyvenimą nebeįsileidžiu naujų žmonių. Nors vaikų namų darbuotojos vis sakė man, kad nesusidėčiau su merginomis iš gatvės, netikėjau jomis.
Buvau naivi, todėl viską teko patirti savo kailiu. Kodėl merginos tokios žiaurios? Tai – blogo auklėjimo padarinys. Kokia motina, tokia ir duktė. Jeigu mama geria alkoholį, dukra greičiausiai irgi taip elgsis.
Dauguma tėvų nesidomi, ką veikia jų vaikai, su kuo jie draugauja, kur vaikšto po pamokų. Polinkis smurtauti atkeliauja iš šeimos. Esu tuo įsitikinusi.
– Ar tai buvo pirmas atvejis, kai tyčiojamasi iš vaikų globos namuose augančių vaikų?
– Tikrai – ne. Pažįstu merginą, kurią bendraamžės iš miesto ne tik sumušė, bet ir išrengė, o drabužius įmetė į Nemuną.
– Į teismą kreipėtės su civiliniu ieškiniu, prašydama solidariai išieškoti 10 tūkst. litų. Ką su šiais pinigais darysite?
– Ateičiai, sau. Kaip naudotis pinigais, man pataria socialinė pedagogė. Ji moko, kaip skaičiuoti, kaip visko nepaleisti vėjais.
Norėčiau išlaikyti vairavimo egzaminą ir turėti vairuotojo pažymėjimą, kad nereikėtų važinėti viešuoju transportu ir susitikti su skriaudikėmis.
– Teismo posėdžio metu paauglių tėvai ir globėjai tikino negalėsiantys sumokėti jums tokios sumos, o kaltę vertė savo dukroms ir globotinėms, siūlė pačioms per vasarą užsidirbti pinigų.
– Neklauso jos nei tėvų, nei globėjų. Kartais valkatauja, kelias naktis nakvoja visiems gatviniams žinomame rūsyje, miesto centre. Buvau ir aš pabėgusi iš vaikų namų ir nakvojau tame rūsyje. Kodėl bėgau?
Norėjau būti kitokia, norėjau laisvo gyvenimo, nesuvaržyto. Kvailai elgiausi.
– Sugrįžkime dar giliau į praeitį. Kaip atsidūrėte vaikų globos namuose „Atžalynas”?
Nors mama mirusi, juk turite tėtį, kuris galėtų jumis rūpintis.
Mama mirė prieš 12 metų, tėtis gyvena Raseiniuose. Iš jo atimtos tėvystės teisės. Jei ne jis, mama dar būtų gyva. Jai dar gyvai esant, kelerius metus mane prižiūrėjo globėja.
Abu tėvai vartojo alkoholį, jo buvo daug. Svetimi žmonės man buvo ir tebėra daug geresni nei artimieji.
– Ar po paauglių patyčių, smurto neklausėte savęs, kodėl būtent jums taip atsitiko? Kodėl buvote nereikalinga tėvams, kodėl kasdien turite patirti nesaugumo jausmą?
– Klausiau savęs ir ne kartą. Ir psichologės, kuri mane gydė, klausinėjau. Tačiau atsakymas buvo toks: turbūt ir tavo tėvai turėjo tokią pačią vaikystę, kokią tu gavai. Tada pasižadėjau, kad savo vaikų niekada nepaliksiu.
(Pirmą kartą per visą kelias valandas trukusį pokalbį Lijana apsiverkė.)
Tėvas kaltas, kad esu tokia, kad nebeturiu mamos. Ji galėjo negerti, tačiau tėvas buvo namų valdovas, tironas, o mama sukandusi dantis kentė. O paskui pradėjo gerti.
Jeigu aš būčiau anksčiau gimusi, būčiau vyresnė, būčiau sulaikiusi mamą nuo alkoholio. Ji būtų buvusi normali mama, būtų išsiskyrusi su tėvu.
Jeigu ne alkoholis, aš ir penki mano broliai būtume į žmones išaugę, neturėję ragauti valdiškos duonos.
– Neseniai jums suėjo 18 metų. Išėjote iš vaikų namų. Dabar gyvenate atskirai. Ar nebaisu atsistoti ant savų kojų?
– Visko pamažu mokausi: skaičiuoti valstybės man skiriamus pinigus, jų neišleisti per vieną dieną, pirkti valgyti, gaminti maistą.
Mane lankanti „Patria” socialinė darbuotoja padeda, atsako į visus klausimus, mano kambario sienos nukabinėtos patarimais, lentelėmis, išlaidų planais.
Kol bendrauju su ja, jaučiuosi saugiai. Tačiau likusi viena namie, atidarau visų kambarių duris. Vakarais stengiuosi užmigti, kol šviesu, nes bijau tamsos.
Rudenį toliau eisiu į mokyklą. Privalau ją pabaigti. Mokausi gerai, stengiuosi.
2013-aisiais baigsiu vidurinę, planuoju įstoti į profesinę mokyklą ir įgyti gyvūnų priežiūros specialistės profesiją.
Labai myliu šunis, tačiau bute, kurį man suteikė „Patria”, draudžiama laikyti gyvūnus.
Nenorėčiau savęs matyti pamėlynavusia nosimi, be trijų priekinių dantų ir su buteliu rankoje.
Baudžiamąją bylą nutraukė
Vesta Muckienė, Kauno miesto apylinkės prokuratūros civilinių bylų prokurorė
„Dėl vaikų namų globotinės sumušimo Panemunės policijos komisariate 2010 metų pabaigoje buvo atliktas ikiteisminis tyrimas. Jo medžiaga buvo perduota Kauno miesto apylinkės teismui, tačiau 2011 metų vasarį byla buvo nutraukta.
Dėl įvykio kalta pripažinta viena nepilnametė mergina, tačiau dėl jauno amžiaus ji buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės.”
Smurtas tampa gyvenimo norma?
Dalia Pajedienė, Kauno vaikų globos namų „Atžalynas” direktorė
„Norėčiau apginti vaikų globos namus, ant kurių nuolat metamas šešėlis esą globojami vaikai ir tvirkinami, ir neprižiūrimi, ir mušami. Vaikų globos namai – vieša įstaiga, todėl kiekvienas, net ir menkiausias, įvykis plačiai nušviečiamas.
Pažiūrėkite, kas vyksta šeimose arba pas globėjus: iš tokių šeimų ateina pas mus besilaukiančios sumuštos mergaitės, tačiau niekas apie tai garsiai nekalba. Netiesa, kad mes savo globotinių neprižiūrime. Yra šeimų, kurios savo vaikų nepasigenda net kelias paras. Pas mus, jeigu vaikas negrįžta iki 22 valandos, jo iškart ieškoma.
Paauglių požiūris į patyčias, smurtą tampa visiems priimtina gyvenimo norma. Paaugliai priima tai, kaip savaime suprantamą šalia egzistuojantį dalyką. Smurto pilna filmuose, televizijos laidose. Mes jau turime savotišką smurto kultūrą: paaugliai tyčiojasi vieni iš kitų ir tai netgi filmuoja. Smurtas tapo pramoga. O paskui visi stebisi, kad vaikai kankina vieni kitus.”
