Prezidentė Dalia Grybauskaitė dėl skulptoriaus mirties pareiškė užuojautą velionio artimiesiems ir visiems jo talento gerbėjams.
Anot prezidentės spaudos tarnybos pranešimo, S. Kuzma buvo menininkas, nepataikavęs ideologijai.
„S. Kuzma – vienas universaliausių XX amžiaus antrosios pusės lietuvių skulptorių, plačios sklaidos menininkas, universalus savo kūrybine raiška kaip Renesanso epochos žmogus. Formos novatorius – nuo mažosios formos iki stambios skulptūros kūrinių. Tylusis modernistas, apdovanotas ypatingu kuklumu ir didžiu talentu, nepataikavęs ideologijai ir jos diktuojamoms patetiškoms formoms, nuosekliai ėjęs savo keliu, sukūręs brandžius, išskirtiniais meniniais sprendimais pasižyminčius kūrinius“, – rašoma prezidentės užuojautoje.
Ministras pirmininkas Andrius Kubilius užuojautoje sako, kad Lietuva neteko išskirtiniu talentu apdovanoto kūrėjo. „Nacionalinės premijos laureato S. Kuzmos darbai, puikiai pažįstami visai Lietuvai, visuomet liudys jo talento universalumą, meninių idėjų aktualumą ir kūrėjo asmenybės šviesą. Vyriausybės vardu reiškiu gilią ir nuoširdžią užuojautą artimiesiems, draugams bei visiems, kuriems teko garbė bendrauti ir laimė pažinti šią iškilią ir talentingą asmenybę“, – sakoma Vyriausybės vadovo užuojautoje. Seimo pirmininkė Irena Degutienė teigė, kad S. Kuzma buvo iš tų, kurie keitė ne tik veidą, bet ir sielą – Lietuvos miestų, jų gyventojų, pačios Lietuvos. „Todėl ir šiandien ir, neabejoju, ateityje Vilnius būtų neįsivaizduojamas be „Mūzų šventės“ Akademiniame dramos teatre, be atstatytų Šventųjų skulptūrų ant Vilniaus arkikatedros frontono, be „Pietos“ Antakalnio kapinėse“, Šiauliai – be garsiojo „Šaulio“. Daugybė Lietuvos ir ne tik Lietuvos miestų, kapinių, muziejų neįsivaizduojami be Stanislovo Kuzmos skulptūrų ir antkapinių paminklų, memorialų, medalių. Be savitai suvoktos ir talentingai atkartotos krikščionybės, mūsų tautos ir valstybės istorijos, iškiliausių asmenybių, brangiausių ir iškalbingiausių simbolių. Už visa tai, už daugybę metų kantriai dirbtą darbą, už daugybę metų nuoširdžiai skleistą grožį ir gėrį visuotinis dėkingumas ir visuotinė Lietuvos žmonių pagarba telydi Stanislovo Kuzmos vardą ir atminimą“, - teigė I. Degutienė.
Pasuko laisvo menininko keliu
Skulptorius S. Kuzma gimė 1947 m. 1966 m. baigė M.K.Čiurlionio meno mokyklą Vilniuje, 1973 m. – Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija). Keletą metų dėstė šioje mokslo įstaigoje. Nuo 1976 metų – laisvas menininkas, duoną valgantis iš kūrybos.
S. Kuzmos kūrinių galima išvysti Lietuvos dailės muziejuje, Tretjakovo galerijoje Maskvoje, Olimpiniame sporto muziejuje Lozanoje, kitur.
Vieni garsiausių jo darbų – „Mūzų šventė”, puošianti Nacionalinio dramos teatro įėjimą, „Šaulio” skulptūra Saulės laikrodžio aikštėje Šiauliuose, paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui Panevėžyje, paminklas Sausio 13-osios aukoms Antakalnio kapinėse „Pieta” ir atkurtos Vilniaus arkikatedros frontono skulptūros. Pastaruoju metu sukūrė skulptūrų Elektrėnų, Vilkaviškio, Ignalinos, Nidos bažnyčioms.
S. Kuzmos darbai 1982 m. įvertinti valstybine premija. 1996 m. jis tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. 1997 m. skulptorius apdovanotas LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, o 2007 m. – Šv. Kristoforo statulėle.
***
„Tik tada, kai tampi vienu kūnu su savo tauta ir jos likimu, gali galvoti ir apie kūrybinį darbą”, – kalbėjo žinomas skulptorius S. Kuzma per savo knygos pristatymą Vilniaus Taikomosios dailės muziejuje šių metų vasarį.
R. Paknio leidyklos išleistas solidus albumas „Stanislovas Kuzma” – pirmoji išsami menininko kūrybos apžvalga. Jame maždaug aštuonios dešimtys svarbiausių jo darbų. Per visą gyvenimą S.Kuzma yra sukūręs per du šimtus skulptūrų.
Tiesa, susirinkusieji muziejuje stengėsi pernelyg nevarginti vakaro kaltininko, kuriam dėl širdies negalavimų teko gerokai daugiau laiko praleisti ligoninėje nei savo studijoje.
Beveik visą gyvenimą S. Kuzma buvo priverstas virtuoziškai panaudoti kūrybai tą laiką, kai nestreikuoja širdis.
Bėdos prasidėjo daugiau negu prieš 30 metų, kai skulptorių gatvėje užpuolikai sumušė taip stipriai, kad prireikė širdies operacijos.
„Nuo tada medikai tapo mano kūrinių bendraautoriais. Juk kiekvienas mano darbas yra susijęs su didelėmis medicinos investicijomis. Tai iš tiesų unikalus jų bruožas”, – liūdnokai šypsojosi skulptorius.
Todėl nenuostabu, kad albumą skulptorius dedikavo Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų kardiologams ir kardiochirurgams.
Anot autorių sveikinusio kardiochirurgo Giedriaus Uždavinio, nė kiek ne mažiau svarbus S. Kuzmos kūrinys, nepatekęs į albumą, – ypatingas sugebėjimas kovoti už sveikatą, savo gyvenimą ir matyti pasaulį gerumo akimis.
Šių metų gegužę skulptoriui sukako 65 metai.
Šis „Lietuvos ryto“ korespondentės Rūtos Mikšionienės interviu publikuotas šių metų vasario 4 dieną.
– Daugumos Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų kūrybos albumai – dvigubai ar trigubai storesni už jūsų. Kodėl taip griežtai atrinkote darbus? – „Lietuvos rytas“ paklausė skulptoriaus.
– Man patiko, kad leidėjai gerokai viską apkarpė. Nors teko daug ko atsisakyti, atsirado puikus albumas.
Aš žiūriu į šią knygą ne kaip į savo skulptūrų rinkinį, o kaip į visai atskirą meno kūrinį. Esu labai dėkingas dailininkui Izaokui Zibucui.
Juk mano darbai gana eklektiški, dažnai vienas kitam prieštaraujantys. Maniau, kad sudėjus juos į vieną knygą nebus jokios vienybės.
Nuotraukas rinkau pamažu. Supratau, kad aš nieko neišmanau apie skulptūros fotografiją. Teko mokytis.
Pradėjau suvokti, kad albumas turi savo logiką, kad tai yra knygos meno dalis.
Anksčiau man atrodė, jog imsiu ir pats sudėliosiu knygą. Bet kai padaręs daug nuotraukų jas visas išsidėliodavau, man apsisukdavo galva.
Išsigandau ir pamaniau, kad geriau tegu darbai gyvena be knygos.
– Dauguma jūsų skulptūrų taip pat atsiranda tada, kai kam nors jų labai prireikia.
– Taip nutinka. Kai Panevėžyje žmonės norėjo, kad būtų pastatytas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, jie susivienijo, ir tas darbas atsirado beveik stebuklingu būdu – per devynis mėnesius.
Logiškai galvojant per tiek laiko neįmanoma to padaryti.
Aš dažnai pajuntu, kad žmonių susitelkimas ir man suteikia jėgų. Kyla tokia adrenalino audra, kad nė pats nepajuntu, kaip viską padarau.
Jaučiu didelę meilę žmonėms. Iš čia turbūt atsiranda ir jėgų. Jaučiuosi tarsi būčiau bendro kūno dalis. Ir norisi ne tik kitiems įkvėpti vilties, bet ir pačiam būti tos vilties vykdytoju.
– Ar tokia ir yra menininko misija?
– Manau, kad taip. Nors tai suprasti ne taip paprasta. Daug metų turi prabėgti. Juk ne taip lengva tapti menininku. Neužtenka vien gabumų ar pastangų, neužtenka prakaito.
Prireikia šio to daugiau, kad suvoktum, jog tas pašaukimas yra tau skirtas. Aš pats niekada nejutau, kad turiu didelį talentą. Savikritiškumas man iki šiol būdingas.
Juk ne mažiau svarbu suvokti ir tai, kam tu turi dirbti. Niekada nepritariau nuomonei, kad menininkas turi būti užsidaręs introvertas, užsiimantis vien tik saviraiška. Aš manau, kad menininkas, ypač skulptorius, turi išreikšti tą pasaulį, kuriame jis gyvena.
– Esate sukūręs nemažai didelių darbų. Tarp jų – paminklas Sausio 13-osios aukoms Antakalnio kapinėse, rašytojos Jurgos Ivanauskaitės antkapinis paminklas, atstatytos skulptūros ant Vilniaus katedros. Bet visą laiką kuriate ir nedidelius darbus. Ar jie – poilsis?
– Kai kuri kokį nors atsakingą objektą, tavyje tarsi atsiveria kažkokių galių.
Kai turi rimtą užsakymą, nežinia iš kur atsiranda ir jėgų, ir energijos. Todėl profesionalumo prasme toks kūrinys dažnai būna daug geresnis už darbą, kurį darytum tik sau.
Vis dėlto aš, ir turėdamas didelių užsakymų, nuolat kuriu kamerines skulptūras.
Tie darbai labai spontaniški, jie gali atsirasti per keletą dienų. Todėl jie smarkiau nei didieji susiję su tuo, kas vadinama įkvėpimu.
– O kas pati svarbiausia mūza jūsų gyvenime?
– Tai mano žmona, su kuria mes draugaujame nuo aštuntos klasės.
Pačiais sunkiausiais momentais ji buvo ir tebėra su manimi. Ji visada buvo pati tikriausia mūza.
Manau, kad daug kas gyvenime priklauso ne nuo tavo pastangų, o nuo laimingo atsitiktinumo. Jeigu tėvas nebūtų manęs pamokęs, kaip sukonstruoti paveikslą, aš tikrai nebūčiau įstojęs į meno mokyklą.
– Kada jums buvo sunkiau dirbti, kur buvo daugiau visokių apribojimų – šiais laikais bažnyčiose ar sovietmečiu viešosiose erdvėse?
– Sunkiau turbūt bažnyčioje. Ne taip paprasta įsiterpti į dviejų tūkstantmečių kultūrinę tradiciją. Nelengva ir todėl, kad Lietuvoje nėra profesionalios šios srities mokyklos.
– Patys naujausi jūsų darbai albume – baltojo marmuro Barboros Radvilaitės biustas ir „Vizija”. Kodėl nutarėte sugrįžti prie vizijos temos, kurią jau esate naudojęs savo kūryboje?
– Vėl artėja gyvenimo lūžis. O aš visada prieš gyvenimo lūžį darau „Viziją”.
Prieš širdies operaciją dariau tamsią „Viziją”, o dabar laukia kiti dalykai (planuojama širdies persodinimo operacija. – Red.). Todėl ji vėl atsirado.
Nieko specialiai nedariau, net nustebau, kad prieš tokią svarbią akimirką atsirado nauja „Vizija”. Matyt, egzistuoja likimo ir kūrybos logika.
