Ramutė gimė ir augo Marijampolėje. Mieste, kuris ne sykį bandė tapti Sudūvos krašto teatriniu centru. Tad, 1956-ais, kai Lietuvos valstybinės konservatorijos auklėtiniai atvyko iš Vilniaus ir ėmėsi dar kartą atgaivinti miesto teatrą, jinai turėjo progos pažinti šį viliojantį kūrybinį darinį, jį pamilti, puoselėdama savo svajonę tapti aktore.
Atvykėliai,- naujojo teatro aktoriai Valerija ir Stasys Ratkevičiai, nusprendę įkūnyti seniai užsibrėžtą tikslą - įkurti Lietuvoje profesinį lėlių teatrą, ėmėsi burti jam trupę. Ramutė, dar būdama Marijampolės II-osios mokyklos abituriente, nuskubėjo ten pirmoji. Režisierius, išvydęs dailią, spindinčiomis akimis mergaičiukę perspėjo: „Mieloji, pati tikriausiai svajoji būti scenoje? Nieko panašaus nebus. Čia – lėlių teatras - tu visada būsi pasislėpusi už širmos“. Ramutė užsispyrusi kartojo: „Vis tiek noriu... aš labai noriu būti lėlių teatro aktore!“
Jos svajonė išsipildė. Pamažu, nelengvai mokėsi sunkios lėlininko profesijos, bet ištvėrė. Vėliau visa širdimi pamilo teatrą, tapusį jos tikraisiais namais, jame triūsiančius žmones ir lemtingąjį savo režisierių Stasį Ratkevičių.
Žinia, jinai nesužibėjo „žvaigžde“ pagal dabar madingą popso pasaulio sampratą, tačiau tikrai tapo tuo derlingu Suvalkijos dirvos grumstu, kuriame tarpsta grožio ir gėrio daigai...
Ramutė, pradėjusi savo kūrybinę atskaitą nuo pirmųjų šio teatro spektaklių „Stebuklingas Aladino žibintas“, „Velnių malūnas“, „Nykštukas Nosis“,,, „Zuikių mokykla“ ir kt., sukūrė virš 70-ties įvairaus ryškumo vaidmenų. Po eilės metų, atžymėdama savo pirmąjį jubiliejų, į klausimą „Ar esate laiminga, dirbdama, būtent, lėlių teatre?, atsakė - „Jei nebūčiau laiminga – išeičiau. Esu laiminga nuo to laiko, kai dar Marijampolėje peržengiau jo slenkstį“. Tačiau svarbiausia, kad Ramutė, įvardijusi teatrą tikrais namais, nesibodėjo jame dirbti įvairius darbus, būti visuomeniškai naudinga ir reikalinga šalia esantiems žmonėms, besidalijant ne vien teatro, bet ir buitiniais rūpesčiais. Niekada nesiskundė savo nesėkmėmis ir neverkšleno dėl asmeninių bėdų. Ramutė mylėjo žmones, todėl jos netektis teatro bendrijai skaudi, kelianti neužpildomą tuštumą...
.... Nežinodami, kiek paviešėsime,
Trokštam viską aprėpt savimi,
Gretomis, lyg Čiurlionio procesijoj,
Tyliai judam viena kryptimi.
Kaip gyvenimo paveldo sumą,
Po savęs palikim gerumą. (Antanas Žekas)
Liūdintys bičiuliai
(Velionė pašarvota Kauno valstybiniame lėlių teatre (Laisvės al. 87a). Lankymas lapkričio 22 d. nuo 10 val. iki 20 val. Šv. Mišios aukojamos lapkričio 23 d. 10 val. Mažojoje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje (Aukštaičių g. 6). Išlydėjimas iš teatro 11 val. 30 min. į Marijampolės Senąsias kapines)
