2011 metų vasario 13-osios naktį dvi kauniečių medikų šeimos – Vida Žukienė ir Rimgaudas Kazimieras Žukas bei Audronė Golubovienė ir Andrejus Golubovas – iš sostinės skubėjo namo.
Į jų „Opel Vectra“ automobilį rėžėsi policininkas, Trakų policijos komisariato Viešosios tvarkos ir kelių policijos poskyrio vyresnysis patrulis Sigitas Šostakas. Buvo nustatyta, kad jis vairavo neblaivus, važiavo 105 kilometrų per valandą greičiu ir saugiai nesugebėjo aplenkti pirmąja kelio juosta važiavusio medikų automobilio.
Vilniaus apygardos teismas buvusiam pareigūnui skyrė 8 metus laisvės atėmimo bausmę pataisos kolonijoje ir priteisė 0,5 mln. litų žalai žuvusiųjų šeimoms atlyginti.
Byla tarsi ir baigta, nes nei medikų artimieji, nei, jų žiniomis, pats S. Šostakas teismo sprendimo apskųsti neketina.
Tačiau kaip dabar gyvena žuvusiųjų artimieji, ar nuosprendis ir laikas apmalšino netekties skausmą, ar pakeitė požiūrį į avarijos kaltininką? Apie tai su „Laikinąja sostine“ sutiko pasikalbėti A. ir A. Golubovų sūnus Nerijus Golubovas, taip pat V. ir R. K. Žukų sūnūs Kęstutis bei Tomas Žukai.
Vyrai tvirtina manę, jog kai teismas baigsis, jiems palengvės. Tačiau kol kas to nejaučia vis dar sunkiai renka žodžius, kalbėdami apie labai artimus buvusius žuvusiuosius.
Pagyvėja tik tada, kai kalba pasisuka apie avarijos kaltininką. Jam medikai atleisti neketina ir mano, kad bausmės už vairavimą išgėrus yra per švelnios.
– Visi tęsiate tėvų profesines tradicijas, tačiau esate ne tik medikai. Jūsų motinos buvo seserys. Ar šeimos buvo labai artimos?
N. Golubovas (N.G.): „Mes su tėčiu Andriumi, kaip ir prieš nelaimę, taip ir dabar dirbame Respublikinėje Kauno ligoninėje. Abu esame neurologai, todėl bendraujame kasdien.
Mama dirbo Kauno klinikose ir Centro poliklinikos Vaikų skyriuje. Todėl dažnai matydavosi su Kęstučio ir Tomo mama Vida. Ji vadovavo šios poliklinikos Vaikų skyriui.“
K. Žukas (K.Ž.): „Mūsų tėvas dirbo dabartinės Kauno klinikinės ligoninės, anksčiau vadintos Kauno Raudonojo kryžiaus ligonine, Traumatologijos skyriuje. Ten ir prieš avariją, ir dabar dirbu aš.
Kadangi Nerijaus ir mūsų mamos bei mes su tėčiu dirbome netoli nuo vieni kitų, susitikdavome beveik kasdien.
Bendravome ne tik darbo reikalais. Mūsų ir pusbrolio Nerijaus tėvai gyveno Aleksote, namus skyrė gal 150 metrų. Mano brolis Tomas gyveno su tėvais. Aš taip pat netoli, už kilometro, specialiai rengiausi namus, kad būčiau kuo arčiau tėvų.
Mamos buvo pametinukės seserys. Šeimos sugyveno labai darniai. Visas šventes sutikdavome drauge.“
– Tad apie tai, kad tėvai išsirengė į Vilnių, žinojote?
K. Ž.: „Žinoma, jie vyko pas Vilniuje gyvenančius giminaičius švęsti vieno iš jų 70-metį. Su tėvu dar susiskambinome 22 valandą, kaip tik po „Žalgirio“ ir Prienų krepšininkų komandų rungtynių. Tėvai svarstė, važiuoti namo ar nevažiuoti.
Visi sakėme, kad liktų nakvoti, nes oras buvo blogas, keliai slidūs. Bet tėvas turėjo daug ligonių. Vienus reikėjo išleisti iš ligoninės, kitus apžiūrėti. Nusprendė: važiuojame ir viskas.“
N.G.: „O man po kelių valandų paskambino pats tėtis. Jis pasakė, kad atsitiko bėda, kad jis Elektrėnų ligoninėje. Į ją pateko be sąmonės.
Atsipeikėjęs paskambino. Stebėdamasis sakė, kad važiuojant priekyje automobilių nebuvo, tad nesupranta, kaip nutiko avarija. Prašė sužinoti, kur yra mama. Nedelsiant paskambinau Tomui.“
K.Ž.: „Po Nerijaus skambučio paskambinau Elektrėnų ligoninėje dirbusiam pažįstamam kolegai. Jis pasakė, kad du „Opel“ keleiviai žuvę. Viena moteris sunkiai sužeista. Klausė, kokios spalvos yra tetos Audronės plaukai. Tada ir paaiškėjo, kad mūsų tėvai žuvo.
Dar jiems bandėme skambinti, bet niekas neatsakė. Buvo pusė trijų nakties.“
T. Žukas (T.Ž.): „Ryte kažkas atsiliepė tėvų telefonu. Sužinojome, kad reikia vykti į Vilnių atpažinti tėvų. Nerijus su broliu Gintaru važiavo į Elektrėnus.“
N.G.: „Pirmiausia nuvykome pas tėvą į Elektrėnus. Vaizdas buvo ne koks. Jam buvo sutrenktos smegenys, sulaužyti šonkauliai.
Jau žinojome, kad mama pristatyta į Vilniaus greitosios pagalbos ligoninę. Jos reanimacijos darbuotojai telefonu pasakė, kad mama ištikta sunkiausios formos komos. Iš karto supratome, kad galimybių išgyventi mažai.
Vis dėlto Vilniuje jai buvo atlikta operacija. Tada abu tėvus skubėjome parsivežti į Kauno klinikas. Tėtis ligoninėje išbuvo neilgai, savaitę. Mamai po operacijos prasidėjo komplikacijos, kraujo užkrėtimas. Abu ją lankėme. Po 13 dienų ji mirė. Tas skaičius kažkaip ir vėl atsikartojo.“
– Ir vėl nelemtas 13-ukas. Ar nuo to laiko netapote prietaringi?
K. Ž.: „Ne, nemanau, kad šis skaičius kuriam nors iš mūsų būtų mistinis. Tačiau štai vasaris iš puikaus mėnesio tapo tragišku. Mūsų tėvai gimę vasarį. Prieš dvejus metus mamai vasario 19 dieną būtų sukakę 64-eri. 22 dieną tėtis būtų šventęs 65-metį. Jau svarstėme, kaip paminėti jubiliejų. Tačiau teko rengti laidotuves.
Mūsų giminė – ilgaamžiai. Tėvo mamai – 94 metai. Apie tai, kad mūsų tėvai žuvo, jai nesakėme iki paskutinės minutės. Atjungėme televizorių, nedavėme skaityti laikraščių. Nenorėjome, kad ji iš anksto jaudintųsi. Net kai vykome į laidotuves, ji dar nežinojo, kas nutiko.
Tėvus palaidojome Petrašiūnų kapinėse. O po dviejų savaičių greta atgulė ir teta Audronė. Taip susiklostė, kad ir mūsų tėvų bei Nerijaus mamos kapai greta vienas kito. Kaip ir gyvenime, kai namai buvo šalia.“
– Nerijau, ar jūsų tėvas dar ilgai gydėsi? Ar laikas bent kiek apmalšino netektį?
N. G.: „Iš pradžių sveikata nebuvo gera. Nedarbingumo lapelį turėjo mėnesį. Bet namuose nenorėjo ilgai būti. Viskas ten priminė mamą. Sakoma, kad darbas – geriausias gydytojas, tai ir vėl pasinėrė į darbus. Kaip jaučiasi, ką išgyvena dabar, nelabai pasakoja. Bet matomės kasdien, tad pastebiu, kada jam sunkiau. Man atrodo, kad labiausiai slegia mūsų šeimai reikšmingos datos.“
– Ar nelaimė jus privertė vairuoti atsargiau?
K. Ž.: „Taip, taip. Ypač pradėjau dairytis į užpakalinio vaizdo veidrodį, stebėti, ar kas neatlekia iš paskos.“
T. Ž.: „Už save gali atsakyti, už kitus – ne. Ypač atsargiau pradėjome važinėti žiemą.“
– Gal dažniau pastebite, kai vairuoti ketina neblaivūs žmonės? Ar atkreipiate dėmesį į pro šalį važiuojančius policijos pareigūnus?
K. Ž.: „Pernai pats kelis kartus prie parduotuvės stebėjau vaizdus, kai neblaivūs atrodę asmenys, nusipirkę „bambalių“, ketino sėsti prie vairo. Pats kviečiau pareigūnus, pranešiau, kad sulaikytų girtuoklius. Jie atvyko, juos sulaikė.“
N. G.: „Pareigūnų nestebime. Svarbiau ne kieno nors pareigos, bet pats žmogus, kaip jis elgiasi kelyje. Eismo kultūros tikrai trūksta.“
– Tačiau važiuoti greitkeliu pro nelaimės vietą tikriausiai nejauku?
K. Ž.: „Važiuodami pro tą vietą visada sustojame 47-ajame kelio kilometre. Uždegame žvakes. Dažnai lankomės ir kapinėse, paminklus tėvams jau pastatėme.“
– O kaip pasikeitė gyvenimas namuose, darbovietėse?
K. Ž.: „Visi manėme, kad kai teismas baigsis, mums taps lengviau. Bet kol kas taip nėra. Prisiminimai ir išgyvenimai dar skaudūs.
Namuose, kuriuose gyveno tėvai, taip niekas ir nepaliesta. Pirmame aukšte tebegyvena brolis. Užlipame į antrąjį aukštą, kur gyveno tėvai, nuvalome dulkes. Drabužius jau kandys pradėjo graužti. Bet rankos vis dar nekyla ką nors keisti.
Nepamiršo tėvų atminimo ir kolegos. Darbo vietas užėmė netrukus, nepakeičiamų nėra. Tačiau Traumatologijos skyriaus vedėjo Raimondo Kunicko ir sesučių kabinetuose tebėra tėvo portretai.“
T. Ž.: „Kolegos ilgai, gal metus, nestatė automobilio toje vietoje, kur stovėdavo tėčio „Opelis“.“
– Šeima ir kolegos žuvusiųjų atminimą puoselėja. O ar sulaukėte nuteistojo S.Šostako atsiprašymo?
K. Ž.: „Dalyvavome visuose teismo posėdžiuose. Nei jų metu, nei vėliau jis asmeniškai nė vieno iš mūsų neatsiprašė. Tik po vieno posėdžio, kai buvo vedamas iš salės ir jį filmavo žurnalistai, savo advokatui šūktelėjo, ar jam jau reikia atsiprašinėti. Tada į kameras ir pasakė, kad atsiprašo.“
T. Ž.: „Jis tik prisipažino, kad buvo girtas, ir elgėsi taip, tarsi nieko kito blogo nepadarė.“
K. Ž.: „Šį žmogų laikau žudiku. Jis nužudė brangiausius žmones – tėvus. Atleisti jam negaliu. Ką jam jaučiu? Neapykantą, panieką.“
N. G.: „Po avarijos prašymą atsistatydinti pateikė Trakų rajono policijos komisariato vadovas Nerijus Šiaulys. Jis per advokatus atsiuntė asmenišką atsiprašymų mūsų šeimoms. Tai buvo gražus gestas.
Jei S. Šostakas būtų tikrai nuoširdžiai atgailavęs, mūsų asmeniškai atsiprašęs, gal ir bausmė jam būtų skirta mažesnė. Bet jis išsisukinėjo, keitė parodymus. Net vertė kaltę ant žuvusiųjų. Nenoriu apie jį nei galvoti, nieko jam jausti. Noriu gyventi toliau.“
T. Ž.: „Skaudžiausia tai, kad teisme taip ir nepavyko įrodyti, jog tėvai neslinko 25, o važiavo įprastu 90 kilometrų per valandą greičiu. O S.Šostakas lėkė kur kas greičiau nei 105 kilometrus per valandą. Tai liudijo ir dėdė Andrius, ir keturi kiti pirmieji avariją pamatę ir policiją iškvietę žmonės.
Tai buvo elektrėniškiai. Jiems esame dėkingi, kad nepabūgo liudyti. Pasakojo, kad prieš teismo posėdžius stengėsi nebendrauti, kad tai neturėtų įtakos parodymams.
Tie žmonės pasakojo, kad važiuojančius greitkeliu juos milžinišku greičiu pralenkė „Audi“ automobilis. Tada liudininkai dar pajuokavę, kad tam vairuotojui kelionė tuoj baigsis. Po minutės pakilę į kalniuką ir juo leisdamiesi jie ir pamatė avariją.
Taip pat liudininkai tvirtino, kad automobilių nuolaužos buvo išsimėčiusios 150 metrų atstumu. Iš to, kokiu atstumu išsimėčiusios nuolaužos, policija sprendė, koks buvo automobilių greitis ir kur susidūrimo vieta. Tačiau policija tvirtino radusi nuolaužas išsimėčiusias tik 32,5 metrus. Todėl taip ir liko nustatyti, mano manymu, neteisingi duomenys. Liudininkų parodymai jų pakeisti nepadėjo.
Jei būtų pavykę įrodyti kitaip, S. Šostakui galėjo būti skirta didžiausia 10 metų laisvės atėmimo bausmė.“
T.Ž.: „Kad gavo 8 metus, irgi gerai. Tačiau mes bijome, kad po kelerių metų bausmė nesutrumpėtų, ir jis į laisvę neišeitų atsėdėjęs pusę laiko. Pažiūrėkite, juk 3 vaikus pražudęs girtas vairuodamas kitas policininkas Saulius Paulikas jau prašosi į laisvę. Gavo 9 metus, bet po 5 jau veržiasi iš kalėjimo.
Jis bent jau sėdi pareigūnų kalėjime. S. Šostakas – pataisos kolonijoje. Kas yra kolonija? Tai kur kas lengvesnis gyvenimas. Gal jis savaitgaliais net namo gali grįžti. To nežinome, bet šiaip ar taip baisu, kad kalės kur kas trumpiau, nei nusipelnė.
Nepaisant to, skųsti teismo sprendimo neketiname. Kiek teko girdėti, to daryti nesiruošia ir S. Šostakas.“
– Teismas priteisė ir 0,5 milijono litų neturtinės žalos. Šiuos pinigus S. Šostakas turi sumokėti jums – 5 nukentėjusiems. Ar manote, kad jis kada nors tai įvykdys?
N. G.: „Tai, ką jis padarė, jokiais žodžiais nenusakoma ir jokiais pinigais neišmatuojama.“
K. Ž.: „Į Vilniaus apygardos teismo sąskaitą jis pervedė 500 litų. Išeina, kad kiekvienam po 100. Ir tai jis viešai paskelbė kaip iš dalies atlygintą žalą.“
T. Ž.: „Mums svarbiausia, kad kai išeis į laisvę, S. Šostakas kas mėnesį bent po kelis litus mokėtų. Svarbu ne pinigai.
Svarbu, kad kiekvieną kartą mokėdamas jis atsimintų, ką padarė. Gal tai bus pamoka ir kitiems. Skaičiau statistiką, kad skaudžiausias avarijas sukelia girti pareigūnai. Tačiau iš esmės nesvarbu, kas vairuoja išgėrę. Bausmės už tai yra per švelnios.“
N. G.: „Gaila, kad paprasti žmonės dažniau bijo vairuoti girti nei pareigūnai.“
– Nelaimė palietė ir S. Šostako šeimą. Ar jie bandė su jumis susisiekti?
K. Ž.: „Kiek žinome, jis turi žmoną ir du pilnamečius vaikus. Ne, jie su mumis bendrauti taip pat nebandė. Jei staiga užsinorėtų tai padaryti dabar ar atsiprašyti? Jei to nesugebėjo padaryti per 2 metus, nuoširdus atsiprašymas keltų abejonių.“
– Vis dėlto nuo likimo vingių neapdraustas niekas. Jei atsitiktų taip, kad avariją padarytų ir dėl to kaltas būtų jums artimas žmogus, ar jūsų pozicija, nenoras atleisti kaltininkui nepasikeistų?
N. G.: „Sunkus klausimas. Manau, jei žmogus padaro klaidą, bet ją tikrai pripažįsta ir dėl jos gailisi, padaro išvadas, tokiam galima bent mėginti atleisti.“
Mirtinai sužalojo bendrakeleivį
Pernai avariją Kaune sukėlė vienas pareigūnas – policijos patrulių rinktinės 6-ojo būrio vyresnysis patrulis 28 metų Raimondas Vanagas. Spalio 28-osios naktį jo vairuojamas automobilis viršijo leistiną greitį, išvažiavo į priešingą kelio juostą ir susidūrė su priešais atvažiuojančiu automobiliu.
Avarijos metu žuvo pareigūno bendrakeleivis 40-metis Kęstutis Ziminskas. Du žmonės, važiavę kitu automobiliu, buvo sužeisti.
Ekspertai nustatė, kad R.Vanagas vairavo neblaivus.
Dėl neblaivių vairuotojų kaltės 2012 metais įvyko 9 eismo įvykiai, žuvo 4 žmonės.
Rodo moralinį pareigūnų nuosmukį
Povilas Jegorovas
Advokatas
„Su neblaiviais avarijas sukėlusiais asmenimis susiduriu gana dažnai. Iš to sprendžiu, kad vairuotojai nekeičia įpročių, nepaiso įstatymų.
Neretai šie asmenys nenori pripažinti savo kaltės. Man, kaip advokatui, tai suprantama. Kiekvienas žmogus nori gauti mažesnę bausmę. Tačiau kai žmonės nukenčia dėl pareigūnų kaltės, tampa šiurpu, tai rodo moralinį nuosmukį.
Manau, kad bausmės Lietuvoje yra pakankamai griežtos. Tačiau įvykstančios nelaimės tik parodo, kad jos girtaujančių vairuotojų nesutramdo. Vien bausmėmis to padaryti ir neįmanoma. Šiek tiek sąmonę gali paveikti ypač drastiška reklama bei viešumas, kaltųjų išviešinimas.
Mano nuomone, norint, kad žmonės geriau suvoktų, jog vairuoti išgėrus yra pavojinga ir sau, ir aplinkiniams, auklėjimas turi prasidėti nuo labai mažų dienų šeimoje. Vėliau padaryti nusikaltimai – auklėjimo trūkumų padarinys.“
