Lrytas.lt žurnalistui teko dalyvauti paieškoje Kėdainių rajone. Čia Kauno Patrulių rinktinės Mobilaus būrio kinologų grupės vyresnysis patrulis Dainius Daukša ir du jo augintiniai Stela ir Tobis turėjo surasti prieš porą savaičių dingusį vyrą.
Į paieškų vietą kinologas su šunimis, kaip įprasta, vyko specialiai gyvūnams vežti pritaikytu mikroautobusu. Automobilį pareigūnas vairuoti stengiasi ramiai, kad šunys patirtų kuo mažiau streso.
„Būna, kad važiuojant su švyturėliais šunys kaukia kartu su sirena. Tai taip ir lekiame“, - juokėsi D. Daukša.
Pasak kinologo, šunims važiuoti labai patinka. Stela ir Tobis net supranta, kada jų šeimininkas ruošiasi skubiai išvažiuoti, ir patys skuba – iškart šoka į mašiną.
„Stelai aštuoneri metai. „Pensininkė“ ji jau, bet vis tiek dar leidžiu dirbti. Belgų aviganiai kantrūs ir ištvermingi. Juolab, kad Stela apmokyta ieškoti tiktai mirusių žmonių ir savo darbą atlieka tikrai gerai. Apskritai, dirbti su kalėmis man daug lengviau nei su patinais“, – pasakojo pareigūnas.
Tuo tarpu trejų metų vokiečių aviganis Tobis gali atlikti daugiau užduočių. Jis ieško ne tik numirėlių, bet ir dingusių gyvųjų. Tačiau jaunam ir žaismingam patinui reikia kur kas daugiau priežiūros nei vyresnei jo kolegei. Jauni šunys sunkiai atsispiria pagundai dūkti, jei tik pasitaiko proga.
Vis dėlto, nepaisant žaismingumo, savo darbą Tobis, kaip ir Stela, atlieka puikiai. Kinologas net ir po daugybės metų darbo su šunimis neatsistebi jų gudrumu.
„Užtenka prisiminti, kaip prieš daugybę metų kartais tekdavo vežti šunį lengvojo automobilio bagažinėje. Kol važiuodavau, viskas būdavo gerai. Tačiau jei tik sustodavau sankryžoje, šuo iškart pats iš vidaus atsidarydavo bagažinę. Neįsivaizduoju, kaip jam tai pavykdavo“, - juokėsi D. Daukša.
Eina pas artimuosius
Nuolat dingusių žmonių ieškantis kinologas įsitikinęs, kad net tragiškų situacijų aplinkybės dažnai pasikartoja. Iš gyvenimo pasitraukti nusprendę žmonės dažniausiai patraukia į vietas, kurios jiems kelia stiprius prisiminimus.
„Jei dingsta seni žmonės, dažnai reikia ieškoti netoli jų tėvų kapų. Nežinau, kodėl taip yra, bet labai daug į mirtį išeinančių žmonių nukeliauja būtent ten, kur palaidoti jų artimieji. Žmonės atsiduria ir savo tėviškėse“, - pasakojo kinologas.
Nepaisydami stingdančio žiemos šalčio išeinantieji dažnai nusirengia visus drabužius, nusiauna batus. Todėl per paiešką reikia atkreipti dėmesį į kiekvieną rastą smulkmeną. Ieškoti kraupių radinių padeda ir gamta. D. Daukša visada stebi laukinių žvėrių pėdsakus ar ratus padangėje sukančius kranklius. Tačiau net ir vadovaujantis ženklais per paieškas tenka nueiti keliolika kilometrų. Kai kur iki kelių užsnigtais laukais tai padaryti nėra paprasta.
Sniego sluoksnis slepia ir nemažai grėsmių. Apleistuose pastatuose lengva užlipti ant aštrių armatūrų, laukuose tyko apsnigtos atvirų šulinių angos, sudaužyti buteliai.
„Jau kažkur susižalojo. Va, ant sniego kraujas matosi“, - greičiausiai tarp griuvėsių sužeista Stelos koja susirūpino D. Daukša.
Maždaug valandą dingusio vyro ieškojusią Stelą kitoje vietoje pakeitė Tobis. Žiemą kinologai saugo šunis, kad šie nesušaltų. Kartu su vokiečių aviganiu D. Daukša apžiūri dingusio asmens tėviškės likučius, keletą aplink esančių apleistų ir griūvančių sodybų. Tačiau paieškos bevaisės.
„Teks laukti pavasario. Gali būti, kad per daug sniego. Be to, niekas tiksliai nežino, net į kurią pusę vyras nuėjo“, - svarstė D. Daukša.
Kinologui pritarė ir į paieškas lydėjęs vietos pareigūnas. Policininkas prisiminė prieš daugiau nei dešimtmetį nutikusią istoriją, kai dingo arklio tempiamomis rogėmis išvažiavęs kaimietis. Dingusiojo ir arklio palaikus žmonės atsitiktinai rado tik vasarą.
„Greičiausia, vadeliotojas mirė, o į mišką roges įtempęs arklys nesugebėjo apsisukti, užstrigo ir taip baigė savo gyvenimą“, - pasakojo policininkas.
Pasitiko dingusi mergina
D. Daukša prisimena ir laimingai pasibaigusių paieškų. Kartą pareigūno pagalbos paprašė Kaišiadorių kolegos. Tuomet motina pasigedo dukters, su ja ilgą laiką nepavyko susisiekti. Tačiau į kaimą, kur gyveno ieškoma moteris, nuvykęs ir iš automobilio išlipęs kinologas patyrė šoką. Prieš jį stovėjo ieškoma mergina.
„Labas, numirėle“, – pasisveikinau. Iškart pažinau, kad prieš mane stovi ta pati moteris, kurios turėjau ieškoti. Ji pasimetė, tačiau situaciją greitai išsiaiškinome. Pasirodo, kad vyras iš jos buvo atėmęs mobilųjį telefoną ir neleido su niekuo bendrauti“, – pasakojo policininkas.
Šypseną D. Daukšai kelia ir istorija su bekelniu vyru. Per išgertuves supykęs ant motinos, kad pabarė marčią, sūnus vienais apatiniais ir basomis išėjo iš namų. Konfliktas įvyko žiemą, spaudžiant beveik dešimčiai laipsnių šalčio. Iškart į iškvietimą sureagavę pareigūnai apieškojo visas apylinkes, tačiau basakojo nerado.
„Galiausiai pamatėme einančius du girtus kaimiečius. Paklausėme, ar nematė mūsų ieškomo vyro, šie mostelėjo, kur ieškoti. Radome herojų daržinėje, miegantį šiauduose. Pasirodė, kad jis net nesušalo“, - juokėsi kinologas.
Pareigūnui nuostabą kelia ir tai, kad grybautojai eidami į mišką dažnai su savimi nepasiima mobiliojo telefono. D. Daukša prasidėjus grybų sezonui negali net pagalvoti apie atostogas, nes ieškoti pasiklydusių miške tenka nuolat.
Ekstrasensais netiki
Kinologas skeptiškai vertina ir situacijas, kai ieškodami dingusių žmonių artimieji kreipiasi į ekstrasensus. Per daugiau nei du dešimtmečius tarnybos pasitaikė tik vienas atvejis, kai nurodyta dingusiojo vieta daugmaž sutapo su realia.
„Ekstrasensai net turi verslo schemą. Jie pasako artimiesiems, kur ieškoti dingusio žmogaus, ta informacija dažnai paviešinama žiniasklaidoje. Tada artimiesiems ekstrasensai jau pasakoja, kad nusikaltėliai sužinojo, kad vieta, kur jie paslėpė auką, tapo žinoma, todėl palaikus ar dar gyvą žmogų perkėlė į kitą vietą.
Žinoma, už kiekvieną tokį pokalbį tenka mokėti nemažus pinigus“, - neabejoja D. Daukša.
