Pakaunėje esantys Vaišvydavos, Zapyškio, Drąseikių vandens karjerai, atokesnės Lampėdžių karjero, Kauno marių maudymvietės – pavojingiausi skenduolių žemėlapio taškai, kuriuose pramogos virsta tragedijomis.
Pernai Kaune ir Kauno rajone nuskendo 8, užpernai – 19 žmonių. Per šį laikotarpį ugniagesių tarnybos narams pavyko išgelbėti devynis skendusius žmones.
„Laikinosios sostinės“ kalbinti gelbėtojai prisiminė skaudžias nelaimes ir atkreipė dėmesį į maudynių mėgėjų klaidas, sukėlusias lemtingas pasekmes.
Nuskendo grįžęs į gimtinę
Miestiečiai dažnai mėgsta maudytis Kauno mariose, prie Jachtklubo restorano. Šioje teritorijoje laikomi laivai, bet neįrengta vietų, skirtų maudynėms.
Poilsiautojai nusimeta drabužius ir pūkšteli į vandenį, nors gylis prieplaukoje iškart siekia net 12 metrų.
„2011 m. vasarą iš ten ištraukėme negyvą 26 metų jaunuolį, atvažiavusį iš Anglijos. Jis norėjo tik nusiplauti kraują, nes buvo susižeidęs koją – žengė vos kelis žingsnius ir prigėrė“, – pasakojo Kauno priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos narai Donatas Rekštys ir Artūras Petrovas.
Nuolat gelbėtojams tenka vykti ir į Lampėdžių karjerą. Dažniau jame skęsta žmonės, pasirinkę ne pagrindinį paplūdimį, o atokesnes maudymvietes, kurių karjere yra apie 15.
D.Rekštys pernai vasarą išgelbėjo Lampėdžiuose skendusį 20 metų vaikiną, kuris suspėjo įsitverti už vandens žolių.
A.Petrovas dalyvavo kraupioje šeimos dramoje – Zapyškio karjere skendo dvi apie 50 metų seserys, bet išgelbėti suspėjo tik vieną iš jų.
Nelaimę prišaukia ir nardymas
Aštuoni iš dešimties poilsiautojų nuskęsta neblaivūs.
„Tuos, kurie nebūna į burną paėmę nė lašo, pražudo pernelyg didelis pasitikėjimas savo jėgomis. Jie plaukia toli, o kai pusiaukelėje pavargsta, būna jau per vėlu“, – kalbėjo laikinai Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-osios komandos viršininko pareigas einantis Gintaras Keturakis ir naras Vytautas Kabišaitis.
Gelbėtojai patarė: gerokai saugiau kelis kartus plaukti trumpesnį 20–30 metrų atstumą ir vis grįžti į krantą pailsėti, nei vienąkart 80–100 metrų.
Kitas nelaimių šauklys – nardymas. Tai ypač pavojinga daryti nepažįstamoje aplinkoje, kai nežinai, ar gelmėse tavęs netyko didelis akmuo ar kelmas.
Taip pat neverta strimgalviais pulti į vandenį, nes gali pagauti srovė, sutraukti mėšlungis. Kai dugnas status, staigiai neriant galima prisisemti į burną vandens.
Nepatartina maudytis ir naktį, nes tamsoje daug sunkiau orientuotis.
Sunku būna rasti kūnus
Viena didžiausių gelbėtojų kliūčių – neskaidrus Kauno krašto telkinių vanduo. Lampėdžių karjere net šviečiant prožektoriui sunku įžvelgti kūną, esantį toliau nei už metro.
Tokiais atvejais sugaištama daug laiko, kol randami skenduoliai.
„Žmogų gerokai dažniau apčiuopiame rankomis, nei jį pamatome“, – sakė 12 metų naru dirbantis A.Petrovas.
Narų komanda įsikūrusi Šilainiuose, tad vien tik nuvykti iki Kauno marių užtrunka apie 15–20 minučių, o iki Drąseikių, Vaišvydavos karjerų – apie pusvalandį.
Skęstančiajam reikia skubios pagalbos
Kai kas nors ima skęsti, aplinkiniai paprastai sutrinka – kurį laiką nežino, šokti į vandenį ar ne. Taip sugaištamos labai brangios akimirkos. Žmogus gali žūti per 1–2 minutes.
Jei skenduolis dar nepaniręs po vandeniu, reikėtų jam skubiai paduoti kokį nors daiktą – pagalį, kamuolį, čiužinį. Jis stvers bet ką. Kai įsikibs, reikia traukti jį į save.
Skęstantieji dažnai tempia į dugną ir tuos, kurie bando juos išgelbėti.
Reikia ne galynėtis, o giliai įkvėpti oro ir nerti kartu su skenduoliu. Vos atsidūręs po vandeniu, šis gelbėtoją paleis – instinktyviai vėl puls į paviršių.
Tada reikėtų išnirti į paviršių, apkabinti skenduolį per šoną ir tempti jį į sausumą.
