Į maždaug penkių metrų gylio šulinį įkritęs berniukas tik nesunkiai susižalojo petį – įskilo raktikaulis.
Pirmieji abejonėmis dėl nelaimės aplinkybių pasidalijo nukentėjusįjį apžiūrėję Kauno klinikų medikai, kuriems vaiko krytis pasirodė neįtikėtinas: jis prasmuko pro žemės paviršiuje buvusią ertmę, atsidūrė viršutinėje patalpoje, o tuomet pro keturkampę skylę perdangoje smigo dar žemiau.
„Nukristi iš tokio didelio aukščio pro dvi skirtinguose lygiuose esančias labai siauras ertmes ir beveik nesusižaloti – neįtikėtina situacija“, – portalui lrytas.lt savo mintimis dalijosi smurtinių nusikaltimų tyrime dalyvaujantis pareigūnas.
Labiau tikėtina, kad vaikas pats įlipo į viršutinę patalpą, o jau tuomet krito žemyn. Kita vertus, siurblinėje turėtų būti išlikusios dvi trasos, pro kurias vanduo atbėgdavo ir išbėgdavo, todėl galbūt jomis galima pasiekti viršutinę šulinio dalį.
Galima spėti, kad viršutinėje šulinio dalyje dažnai apsistoja benamiai, mat joje mėtosi keli tušti stikliniai buteliai. Specialiai jų nešti į šią slėptuvę nėra prasmės. Be to, metant iš viršaus buteliai turėtų sudužti. Berniuko motina tvirtina, kad sūnus kartoja seniau pateiktą versiją – esą jis ėjo apleista vietove ir įsmuko į spąstais tapusį šulinį.
Moksleivis iš namų M.Riomerio gatvėje išėjo šeštadienį apie 13 valandą, o vakare jo motina kreipėsi į policiją. Berniukas išėjo į kiemą susitikti su draugu. Pastarasis vėliau aiškino neva Eimantas patraukė savo keliais. Pareigūnai pradingėlio ieškojo visą naktį, o sekmadienį ryte paieškai buvo sutelktos milžiniškos pajėgos. Po vidurdienio Eimantas buvo aptiktas Nemuno pakrantėje esančiame šulinyje, maždaug už kilometro nuo namų. Jo pagalbos šauksmą išgirdo vienas pareigūnas.
Tuo tarpu apleistų šulinių ir panašių įrenginių paiešką paskelbę Kauno savivaldybės atstovai pranešė išsiaiškinę, kad Eimantas įkrito į nenaudojamą siurblinę, priklausiusią sovietiniais metais veikusiam Kauno medžio apdirbimo kombinatui.
„Tikėtina, kad bus pradėta procedūra siekiant šį turtą paskelbti bešeimininkiu. Formalumų tvarkymas gali užtrukti maždaug metus“, – kalbėjo Petrašiūnų seniūnas Algimantas Vilkevičius.
Dalis senosios siurblinės įrenginių yra buvusio kombinato teritorijoje, dalis – valstybei priklausančioje žemėje netoli upės. Spąstais vaikui tapusio šulinio nėra kombinato turtą perėmusios bendrovės Registrų centrui pateiktose turto deklaracijose. Metalinį jo dangtį kažkas pavogė prieš daugybę metų.
„Jeigu panašus įrenginys stovėtų Baltijos jūros ar gražaus ežero pakrantėje, turbūt nereiktų vargti ieškant jo savininko. Ten jau seniai stovėtų prašmatni vila“, – svarstė A.Vilkevičius.
