„Nėra nieko baisiau, nei ilgiau negu valandą stovėti ir žiūrėti, kaip tavo turtas dega, o tu nieko negali padaryti. Niekam nelinkėčiau to patirti“, – ištarė 43 metų ukmergiškis Valdas Repečka.
Jo namas kaime visiškai sudegė, nes iškviesti ugniagesiai pasiklydo ir nuvažiavo ne ta kryptimi.
Daugiau nei 100 tūkstančių litų nuostolių patyręs V.Repečka kaltina savo pareigų tinkamai neatlikusius ugniagesius ir rengiasi juos paduoti į teismą.
„Reikalausiu atlyginti man visą padarytą žalą arba tegul iki tol, kol sulauksiu pensijos, už mane moka visus mokesčius valstybei.
Juk aš, kaip mokesčių mokėtojas, tikėjausi iš valstybės sulaukti reikiamos pagalbos – ištikus bėdai skambinau bendruoju pagalbos telefonu, kviečiausi tarnybas man padėti. Tačiau kai pagaliau atvyko taip ilgai laukta pagalba, jau buvo per vėlu – jos nebereikėjo“, – apmaudą liejo V.Repečka.
Vyrui be galo skaudu, kad teks su žeme sulyginti prieš septynerius metus įsigytos ir visą laiką puoselėtos sodybos griuvėsius.
Vos tris sodybas turinčiame Vinkšniškių kaime Repečkų šeima praleido visas vasaras ir savaitgalius, šeimininkas savo rankomis daug ką statė, meistravo ir tvarkė.
Išvydo besiveržiančius dūmus
Mediniame 80 kvadratinių metrų ploto name nelaimė įvyko šių metų sausio 31-ąją.
Tą rytą į sodybą atvažiavęs šeimininkas keletą valandų pakūreno krosnį ir grįžo namo į Ukmergę. Apie 19 valandą jis į sodybą atvyko jau su visais šeimos nariais.
V.Repečka kitą dieną rengėsi šiose apylinkėse pamedžioti, o jo sūnus buvo sukvietęs draugų ir planavo švęsti savo 13-ąjį gimtadienį.
„Atvėręs namo duris iškart pajutau dūmų kvapą, o įžengęs į kambarį pamačiau pro krosnies šoną nuo sienos besiveržiančius dūmus.
Nieko nelaukdamas ant tos vietos užpyliau kibirą vandens.
Kai dūmai nustojo veržtis, nuskubėjau į antrąjį aukštą – maniau, kad iš viršaus bus patogiau gesinti. Tačiau ten nebuvo jokių dūmų ir net nebuvo justi jų kvapo“, – pasakojo V.Repečka.
Tada jis paskambino savo broliui Algimantui bei draugui Artūrui ir paprašė jų pagalbos.
Abu vyrai iš Ukmergės atvyko per 10 minučių.
„Brolis iškart paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą, o mudu su draugu ėmėme plėšti sienos, per kurią vis dar veržėsi dūmai, plokštę. Išvydę raudoną kaip žarija rąstą, apipurškėme jį milteliniu gesintuvu.
Kadangi nedidelė patalpa visa prisipildė tų miltelių, uždarėme duris ir nutarėme palaukti, kol jie šiek tiek nusės. Kaip tik tuo metu į kiemą atvažiavo greitoji pagalba.
Pamanę, kad tuoj iš paskos atlėks ir gaisrinė, išėjome jos laukti“, – pasakojo V.Repečka.
Važiavo ilgiau nei valandą
Tačiau ugniagesiai nesirodė. Vinkšniškių kaimas nuo jų būstinės Ukmergėje yra nutolęs maždaug 16 kilometrų – beveik tiek pat, kiek ir nuo ligoninės. Iš ten išvykusi greitoji pagalba šį atstumą įveikė per 21 minutę.
Kai V.Repečkos brolis antrą kartą paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą, operatorė liepė jam išeiti ant kelio pasitikti ugniagesių.
Kai brolis nubėgo ant vieškelio, į Bendrąjį pagalbos centrą nekantraudamas ėmė skambinti V.Repečka – vyras susinervinęs šaukė, kad greitoji pagalba jau pusvalandį stovi kieme, o gaisrininkų vis dar nematyti.
Atsiliepusi operatorė jam kartojo: „Ugniagesiai išvykę. Laukite. Nestresuokite.“
Kai pagaliau, išlaukus 1 valandą ir 11 minučių, pasirodė pirmasis ugniagesių ekipažas, staiga sprogo vienas namo langas. Pagavęs tą vakarą siautėjusio labai stipraus vėjo gūsį, pastatas akimirksniu užsiliepsnojo atvira liepsna.
Atvykę ugniagesiai puolė gesinti liepsnų, spėjo iš namo išnešti dujų balioną, tačiau po dešimties minučių pritrūko vandens.
„Tada jie pusvalandį laukė, kol atvyks pastiprinimas, – automobilis su 10 kubinių metrų vandens cisterna.
Po dešimties minučių pasirodė dar vienas gaisrininkų automobilis, o po to vienas po kito – visi šeši. Tačiau jų pagalbos jau nebereikėjo – namą prarijo liepsnos“, – neslėpdamas nusivylimo kalbėjo V.Repečka.
Kai jis bandė su ugniagesiais aiškintis, kodėl jie taip pavėlavo, vyrai kaltino ne tuo keliu nuvedusią navigacijos sistema GPS ir Bendrojo pagalbos centro operatorę, klaidingai nurodžiusią orientyrus.
„Pasak gaisrininkų, kai mano brolis pasakė, kad orientyras yra Smilgių karjeras, pranešimą priėmusiai su lenkišku akcentu kalbančiai operatorei galėjo pasigirsti Milgių.
O už Pabaisko, važiuojant Gelvonų link, yra kažkada buvusi Milgių dvarvietė.
Taigi pasitikėję tik navigacijos sistema ugniagesiai blaškėsi po Pabaisko seniūniją ieškodami, kur dega namas.
Gal taip būtų klaidžiojęs ir greitosios pagalbos vairuotojas, bet jis kažkada gyveno šiose apylinkėse, tad suprato, kur kilo gaisras, ir nenuvažiavo į Pabaiską paskui gaisrininkų automobilius“, – kalbėjo sodybos netekęs ukmergiškis.
Gaisrą sukėlė krosnis
Ar gaisro priežastis jau yra žinoma?
V.Repečkos teigimu, ugniagesiai nustatė, kad gaisrą greičiausiai sukėlė krosnis, kuri stovėjo beveik prie pat namo sienos.
Europos Sąjungos statybų direktyvos numato, kad tarp krosnies ir sienos turi būti ne mažesnis kaip 26 centimetrų atstumas.
„Aš namą, kuris statytas 1955 metais, įsigijau jau su tokia krosnimi ir septynerius metus sėkmingai kūrenau. Atsitiko nelaimė, ir tiek.
Kodėl ugniagesiai negali važinėti po kaimus ir tikrinti, ar namuose nepažeidžiama priešgaisrinė sauga? Įmones juk apvažiuoja“, – sakė pašnekovas.
Linkę pasikliauti navigacija
„Labai apgailestauju, kad žmogui negalėjome laiku suteikti pagalbos. Ypač skaudu ir dėl to, kad tai pirmas toks atvejis per visus 30 metų, kai vadovauju Ukmergės priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai.
Ugniagesiai į gaisravietę pavėlavo dėl šiuolaikinės technikos. Gaisrinininkų automobiliuose esanti navigacijos sistema suklaidino ugniagesius ir nuvedė ne ten, kur reikia. Nieko neneigiu – yra kaip yra“, – sakė Ukmergės gaisrininkų viršininkas Rimvydas Lukošius.
Anot jo, Bendrasis pagalbos centras pranešimą apie gaisrą gavo 19 val. 18 min., pirmasis automobilis į gaisro vietą atvyko 20 val. 29 min., o liepsnos buvo užgesintos 21 val. 35 min.
Gesinti šio gaisro iš viso buvo atvykę šeši automobiliai.
R.Lukošiaus teigimu, gavę pranešimą, ugniagesiai pažiūrėjo į žemėlapį ir pamatė, kad Vinkšniškių kaimas yra netoli Pabaisko miestelio. Tada sėdę į mašinas įsijungė navigaciją ir nuvažiavo jos rodomu keliu į tą kaimą, tik iš kitos pusės, kur nėra privažiavimo, – per Pabaiską.
Kadangi kaimas yra dauboje, o aplink jį – miškas, navigacijos sistemos nurodytu keliu atvykę ugniagesiai nematė ir jokios gaisro pašvaistės.
Nemažą – gal net keliasdešimties kilometrų – lankstą padariusiems gaisrininkams teko grįžti atgal iki Pašilės – iš čia ir pasuko teisinga kryptimi į Vinkšniškius.
Beje, tą dieną ir visą savaitę už operacinį vadovavimą buvo atsakingas R.Lukošius.
Pasidomėjus, kodėl ugniagesiai negalėjo susisiekti su greitosios pagalbos medikais, kurie, skirtingai nei ugniagesiai, niekur nepasiklydo ir greitai atvyko į gaisro vietą, R.Lukošius atsakė, kad šių abiejų tarnybų radijo stočių dažniai yra skirtingi, tad bendrauti nėra kaip.
Nors Ukmergės ugniagesių vadas ir tvirtino, kad ugniagesiams organizuojami įvairūs bendrojo parengimo kursai, kurių metu jie studijuoja rajono žemėlapį ir nagrinėja kaimo keliukus, privažiavimus, dabar vis dėlto dažniausiai pasikliaujama navigacija.
