Laimei, labai rimtų sužalojimų D.Kepenis nepatyrė. Apie įvykį jis parašė savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje. Jis džiaugėsi, kad rimtai nenukentėjo ir pacitavo savo senelio žodžius.
„Nesvarbu, kad tu naktį važiavai leistinu greičiu, nesvarbu, kad tavo važiavimo juostoje (ne kelkraštyje) stovėjo automobilis - džipas, o priekyje jo sunkvežimis - priekaba be šviesų. Nesvarbu, kad prieš 50 metrų nebuvo ant kelio jokio avarinio ženklo, nesvarbu, kas galėjo pašvitinti tau į akis ir priversti važiuoti trumpomis šviesomis.
Nesvarbu, kad po „karšto pabučiavimo“ tam, ne vietoje stovinčiam, džipui į užpakalį tavo automobilis pavirto į nepataisomą metalo laužo krūvą - TU VIS TIEK IR VISADA LIKSI KALTAS. Ir dar kartą įsitikinsi savo credo teisingumu: MAN BLOGAI - PATS IR KALTAS! NIEKAS NEGALI BŪTI KALTAS, KAD TAU BLOGAI!
Tik gali savęs paklausti: kam tau dar viena senai išmokta pamoka ir dar tokia brangi? Ir svarbiausia, kad nepamirštum padėkoti Kūrėjui, kad taip pigiai išsaugojo gyvybę ir sveikus kaulus (tam paskyrė, davė visą valandą, kol visiškoje tamsoje laukiau atvykstant vilkiko). O minkštieji audiniai ir sąnariai - praeinantis dalykas.
Bet vis tiek apmaudu, kad tik prieš tris dienas už 520 litų pakeistas telefono stiklas vėl ištiško į gabalus, o dar apmaudžiau, kad bičiuliai nesulauks tavęs šiandien ataskaitiniame - rinkiminiame suvažiavime, kurį rengiame kas tris metus, nes nesinori šlubuoti ir aiškinti, kur nusibrozdinai nosį.
Atsiprašau ir marijampoliečių, su kuriais nuo pirmadienio turėjome pradėti sveikatos mokyklą. Jums pavyko - visą mokyklą praves Eligijus! O labiausiai gaila torto, kurį Šiaulių sveikuoliai įdėjo nuvežti į Kauną šiandien suvažiavimo dalyviams Sporto universitete ir kuris ištiško man į nugarą naktį, prie Plungės, grįžtant namo. Kaip sakė mano diedukas Izidorius - gyveni, mokaisi ir durnium numiršti“, - rašė savo draugams vyras.
