Pirmą Velykų dieną pajūryje, Šventosios gyvenvietėje, įvykusi šiurpi tragedija pribloškė tenykštę bendruomenę.
Niekas negali suvokti, kodėl kraujas pralietas sodyboje, kurios šeimininkai nuo seno garsėjo kaip tvarkingi, padorūs, visada pasirengę pagelbėti kaimynams žmonės, rašo „Lietuvos rytas".
Palei kopas nusidriekusiame Ošupio take esanti Prano ir Ausmos Skarų sodyba – viena gražiausių Šventojoje. Ją dėl ramybės yra pamėgę poilsiautojai, kuriems šeimininkai vasarą nuomoja kambarius.
Sekmadienio rytą, apie 10 val. 55 min., ramybę sudrumstė šūviai. Pastebėję sodyboje besiblaškančius žmones kaimynai puolė į pagalbą. Daržinėje jie pamatė krauju pasruvusį P.Skaros žentą 47 metų vilnietį Algirdą J.
Kas įvyko daržinėje?
Į galvą ir krūtinę sužeistas vyras dar buvo gyvas. Greitosios pagalbos automobiliu nugabentas į Klaipėdos jūrininkų ligoninę vilnietis po valandos mirė nukraujavęs nuo šautinių žaizdų.
Atvykę policijos pareigūnai toje pačioje daržinėje aptiko ir P.Skaros lavoną. Manoma, kad sodybos šeimininkas nusišovė vėliau, apžiojęs medžioklinio šautuvo vamzdį.
Tą dieną Algirdas su žmona ir dukterimi svečiavosi Šventojoje. Apie ką uošvis ir žentas kalbėjo daržinėje, dėl ko įsiplieskė nesantaikos kibirkštys, kas pirmasis pakėlė ranką, o po to – ir ginklą, aiškinasi kriminalistai.
Daržinėje rasti du medžiokliniai šautuvai. Aiškinamasi, ar jie sodyboje buvo laikomi legaliai.
Žentas atvyko su pyragais
„Visi šventojiškiai priblokšti. Praną pažinojau kaip darbštų, tvarkingą žmogų. Rengėsi vasaros sezonui, jau buvo sutvarkęs poilsiautojams nuomojamą namelį. Šitie šūviai mums – kaip perkūnas iš giedro dangaus.
Nė vieno blogo žodžio negalėčiau pasakyti apie šį žmogų“, – kalbėjo Skarų kaimynas, Šventosios bendruomenės pirmininkas Dominykas Jurevičius.
Kiti kaimynai irgi stebėjosi tuo, kas įvyko ramybės oaze vadinamoje Skarų sodyboje.
Žentas Algirdas su šeima atvyko į svečius su pyragais – rengėsi kartu švęsti Velykas. O paskui nei iš šio, nei iš to šūviai.
„Verčiau būtų nuėję į šalia esančią bažnyčią, pasimeldę, atsikratę blogų minčių. Nežinau, ką ir galvoti, – visada buvo ramūs žmonės, mums jokių rūpesčių nekėlė“, – už tvoros įvykusios tragedijos priežasčių nesuvokia aštuonerius metus šalia Skarų sodybos gyvenanti kaimynė.
Sodyboje įsiteko visi
P.Skara kilęs iš Skuodo rajono. Jo žmona Ausma – šventojiškė. Anksčiau šeima gyveno Kretingoje.
Kai mirė A.Skarienės tėvai, moteris su vyru persikėlė gyventi į pajūrį. Sovietmečiu sutuoktiniai, kaip ir daugelis vietinių žmonių, darbavosi Šventosios žuvininkystės ūkyje.
Pranas žūklavo Baltijos jūroje, dirbo vairuotoju. Automobilį vairavo ir jo žmona Ausma – pasak žmonių, vežiojo kažkokią Kretingos rajono kooperatyvo viršininkę. A.Skarienei atgavus tėvų žemę, šeima susitvarkė seną sodybą, ėmė verstis kaimo turizmu.
Skarų sodyboje vasarodavo ir žentas su šeima. Šventojiškiai kalba, kad vienoje Vilniaus turizmo agentūroje dirbęs Algirdas žmonos tėviškėje pasistatė rąstų namelį.
Ošupio tako sodyboje viešėdavo ir dvi Skarų anūkės: viena jau yra studentė, kita mokosi gimnazijoje.
Apie P.Skaros ir žento nesutarimus, barnius kaimynai nieko negirdėjo.
Poilsiavo ir V.Landsbergis
Prie Ošupio pėsčiųjų ir dviratininkų tako prisišliejusi Skarų sodyba vasarą vilioja ramaus poilsio gerbėjus. Čia anksčiau poilsiaudavo ir europarlamentaro Vytauto Landsbergio šeima.
„Jiems čia labai patikdavo. Gražina Landsbergienė nuomojamame namuke pati šeimininkaudavo. Darže prisiraškiusi braškių per kopas lėkdavo prie jūros – ji šalia“, – pasakojo kaimynai.
Skarų šeimą gerai pažįstantį buvusį Šventosios bendruomenės vadovą Valdį Skudikį irgi sukrėtė šiurpi nelaimė: „Jų sodyba buvo lyg ramybės sala. Tai, kas atsitiko, atrodo kaip slogus ir neįtikėtinas košmaras.
Didmiesčiuose tokie įvykiai gal ir neglumina, o Šventoji – tyli ir rami gyvenvietė. To pas mus dar nebuvo – žmonės dar ilgai kalbės ir stebėsis, kad šitaip galėjo atsitikti mūsų kraštuose.“
Nepasakė, ką yra sumanęs
Žvelgiant į išpuoselėtą Skarų sodybą atrodo, kad šeimininkams nieko netrūko. Pranas niekuo ir nesiskųsdavo.
Vienas šventojiškis prisiminė tik kartą matęs jį sudirgusį – P.Skara skundėsi, kad už visą žemę valstybei per metus turėsiąs pakloti apie 30 tūkst. litų.
Kitam kaimynui, prieš kelias savaites sutikusiam dviratį minantį P.Skarą, į atmintį įsirėžė keistos jo mintys: „Pranas tada nei iš šio, nei iš to man pradėjo miglotai kalbėti, kad mes apie jį esą dar išgirsime, kažką tokio jis dar padarysiąs, kas visus nustebins.
Ką buvo sumanęs, nepasakė. Tada numojau ranka – gal ko nors nesupratau, gal nusišneka žmogus.
O dabar visokios mintis lenda į galvą. Galbūt Prano sveikata buvo sutrikusi, gal depresija kankino?“
