Už grašius viskuo rizikuoja
K.Sakalauskas supranta, kad logikos ugniagesio darbe mažai: už grašius rizikuoja sveikata, savo šeima, bet vis tiek lenda į ugnį. Be to, vyro turėtų neapleisti mintis, kad jam mažų mažiausiai gresia gerklės vėžys. Ką jau kalbėti apie kasdien matomus skenduolius, apdegusius, avarijose sumaitotus žmones. Tokie vaizdai neatsiejami nuo ugniagesio gelbėtojo darbo. Deja, tačiau panašu, kad Lietuvoje toks darbas dirbamas daugiau iš idėjos nei dėl finansinės naudos.
K.Sakalauskas, kas ketvirtą parą budėdamas 6-osios Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ugniagesių komandos gretose, susiduria su didžiule įtampa ir sunkiu fiziniu krūviu. Nors P.Vileišio gatvėje prieš kelerius metus atidarytas naujas gaisrinės pastatas atrodo patogi ir moderni darbo vieta. Tačiau, anot ugniagesio, realybėje darbas vyksta ne šiame pastate, o labai pavojingomis sąlygomis.
„Mes ne čia dirbame, kai važiuojame į incidentus. Visi ugniagesiai sako ir praktika rodo, kad nėra tokių pat gaisrų. Kiekvienas gaisras yra savaip pavojingas. Mano darbo praktikoje buvo daug gaisrų, kai teko eiti į degantį pastatą, į uždūmintas patalpas, kur nieko nematyti. Dabar dirbu dar vieną pavojingą darbą – nardau. Teko ištraukti jau ne vieną nuskendus žmogų“, – apie darbo specifiką pasakojo ugniagesys gelbėtojas.
Du vaikus turintis vyras dirbdamas pavojingomis sąlygomis ilgą laiką pats draudėsi gyvybę ir nuo patirtų traumų. Valstybė jam taip pat užtikrina tam tikrą apsaugą, tik nežinia, ar pakankamą.
„Gauname visas socialines garantijas, o mirties atveju mano šeimai būtų išmokama kompensacija“ – pasakojo K.Sakalauskas. Tiesa, jis neprisiminė, kokio dydžio išmoką jo šeima gautų netekties atveju. Pasirodo, įstatymai numato, jog už nelaimingą atsitikimą darbe išmoka, priklausomai nuo ugniagesio darbo stažo, gali siekti 300 tūkst. litų. Tačiau žinomas vyras šį darbą dirba tik apie dvejus metus, todėl ir išmoka būtų gerokai kuklesnė.
Palaiko adrenalinas
Kalbant apie ugniagesių gelbėtojų atlyginimus labai pasidžiaugti taip pat nėra kuo. „Manau, kad visame pasaulyje už darbą pavojingomis ir kenksmingomis sąlygomis, rizikuojant savo gyvybe mokami didesni pinigai. Pavyzdžiui, šiandien nuo ryto mes nardėme Neries upėje, 2 km atkarpoje Verkių gatvėje. Akmenys, duobės, šakos, medžiai – nardant tai kelia pavojų. Lipi ant sudužusių butelių, akmenų, apsidaužai, susimuši, o moka juokingai. Tokį darbą gali dirbti tik visiškas fanatikas“ – teigė vyras, už kitų gyvybių gelbėjimą gaunantis apie pusantro tūkstančio litų per mėnesį. Tačiau visgi pagrindiniais šio darbo trūkumais K.Sakalauskas įvardijo stresą, naktinį darbą ir nebuvimą su šeima kas ketvirtą parą.
„Kai reikia lėkti į pagalbą, tave palaiko adrenalinas, iš kažkur atsiranda jėgų. Bet kai grįžti, nepavelki kojų. Nežinau, kuris šį darbą dirba dėl pinigų, kuris atėjo, kad uždirbtų tuos tūkstančius. Jų neužtenka. Jei jų užtektų susimokėti mokesčius, būtų gerai. Aš nesu materialistas ir galiu gyventi paprasčiau. Tik kad iš tiesų algos neužtenka susimokėti valstybei. Valstybė tau moka, o tau nepakanka pinigų jai sumokėti mokesčių. Logikos tame nėra. Turiu šeimą: vaikams į darželį reikia, pavalgyti reikia, apsirengti reikia. Aš galiu atsisakyti kažko, bet negaliu atsisakyti būtinų dalykų, tokių kaip vaikų ugdymas ar socialinis švietimas. Brangu, o pinigų iš kur gauti?“ – savo pamąstymas dalijosi ugniagesys.
Tiesa, ugniagesio darbą pasirinkęs aktorius atskleidė, kad toks pajamų šaltinis turi savų privalumų: „Adrenalinas, fizinis krūvis ir pagalba žmonėms. Padėti, daryti kažką gero kitiems – tai man svarbiausia. Susimąstau, kad visuomet yra rizika, kenkia ir stresas. Pagalvoju, kad turiu du mažus vaikus, žmoną, tėvus, o tenka lįsti stačia galvą į visokius incidentus: tiek į ugnį, tiek į dūmus, tiek po vandeniu. Tikrai yra rizikos. Tačiau, kol nelendi, tol apie tai negalvoji“, – pasakojo aktorius K.Sakalauskas.
Tačiau ugniagesio darbe kaip ir visur būna įvairių dienų. Vienos – lengvesnės, kitų – niekas nepavydėtų. „Pavyzdžiui, šiandien – vos gyvas po nardymo. Būna dienų, kai darbo visiškai nebūna, bet būna dienų, kad ir į gaisrus važiuoju, ir su narais. Šiandien jau tris kartus važiavau į iškvietimus. Ten nieko tokio nebuvo, bet net jei padangos dega, reikia bėgti, rengtis, per karštį eiti. Tokių dienų būna mažai, bet jos tikrai vargina. Po to per tris laisvas dienas atsigauni ir vėl į darbą eini su malonumu“, – tikino vyras.
Ugniagesiams - vėžio pavojus
Pražūtingos liepsnos, krentantys degantys daiktai, oro trūkumas – kasdieniai ugniagesių gelbėtojų darbo pavojai. Varginantis fizinis krūvis ir stresas ilgainiui atsiliepia sveikatai. Tačiau pasirodo, kad tai – ne vienintelės grėsmės, tykančios ugniagesių. Tarptautinis vėžio tyrimų centras ugniagesio darbą priskiria prie galimai kancerogeniškų profesijų sąrašo. Amerikiečių mokslininkų tyrimų duomenimis, dažniausiai ugniagesiai suserga kvėpavimo, virškinamojo trakto ar šlapimo takų vėžiu. Deja, tačiau Lietuvoje profesinių ligų sąraše ugniagesiams priskiriama tik mezotelioma (vėžio rūšis, kuriuo suserga žmonės dėl tam tikrų asbesto medžiagų poveikio) ir gerklų vėžys. Kitomis vėžio formomis susirgę ugniagesiai be jokių kompensacijų yra priversti išeiti į pensiją. Kas mėnesį mokamos sumos pensijoje vargu, ar pakanka gydymui.
Kaip sektiną pavyzdį šioje situacijoje galima nurodyti JAV, kur kai kuriose valstijose vėžys įtrauktas į ugniagesių profesinių ligų sąrašą. Susirgimo atveju asmuo išleidžiamas gydytis, tačiau jam toliau mokamas atlyginimas, o netekties atveju dėl šios ligos šeimai sumokama kompensacija.
Lietuvių ugniagesiai tokių garantijų neturi. Vėžio atveju tektų įrodinėti, kad šia liga asmuo susirgo būtent dėl darbo specifikos.
K.Sakalauskas apie vėžinių susirgimų atvejus teigė negalintis pasakyti nieko, tačiau, anot jo, neveltui šitoje profesijoje po 20-ies išdirbtų metų išleidžiama į pensiją. K.Sakalausko teigimu, po 20 metų žmonės pradeda skųstis sveikata: nugara, kojomis, širdimi, kraujospūdžiu ir t.t. „Neveltui į pensiją išleidžia ne po 30-ies, o po 20 metų. Atrodo, galėtų dar dirbti, bet neleidžia sveikata, net nepraeina medicininės komisijos“, – apie kolegų patirtį pasakojo ugniagesys.
Stingdančių vaizdų - per akis
Pokalbis su K.Sakalausku priverčia susimąstyti ir apie kasdienybės trapumą. Kasdien žmonės patenka į pavojingas situacijas, kartais tai lemia jų pačių neatsakingumas. Vasarą padaugėja skenduolių. Žinoma, laikantis aukštai oro temperatūrai padidėja ir miškų, durpynų gaisringumas, tačiau tai labiau natūralūs procesai. Žmonių neatsakingumas – visai kas kita, o ugniagesiai gelbėtojai dėl jų palieka namuose laukti nerimaujančias šeimas ir lekia į pagalbą.
Pats K.Sakalauskas į ligoninę dėl darbe patirtų traumų nėra patekęs, tačiau kraują stingdančių vaizdų per porą metų jau matė pakankamai. „Toks tas mūsų darbas. Nėra išskirtinių. Mačiau degantį žmogų, mačiau nuskendusį, mačiau, kaip žmonės po avarijos atrodo. Visgi skaudžiausia, kai nelaimėse nukenčia ar žūsta vaikai“, – teigė ugniagesys.
Neatsakingas ir neapgalvotas žmonių elgesys gali turėti itin skaudžių pasekmių. Pradedant nuo neatsakingo žolės deginimo, kai supleška ūkiniai pastatai, iki skaudžių nelaimių vandenyje.
„Neseniai Vilniuje, prie Baltojo tilto, nuo krantinės į vandenį šokinėjo vaikinas. Kelis kartus nušoko sėkmingai, tačiau šokant dar kartą, šuolis baigėsi mirtimi. Galva pataikė į kažkokį daiktą. Ar akmenį, ar strypą. Išniro apsipylęs krauju ir nuskendo. Moralas paprastas: negalima taip elgtis nežinomuose vandens telkiniuose. Reikia saugotis plaukiojant ar nardant net ir savo tvenkinyje. Žmogus sako: „Vakar šokinėjau, viskas buvo gerai“, tačiau realybė tokia, kad kaskart šokant į vandenį reikia apsižiūrėti, ar kas nors ko nors neįmetė: akmenų, metalinių daiktų, medžių, sudužusių butelių ir t.t.“, – perspėjo K.Sakalauskas.
Girdint tokius ugniagesių gelbėtojų potyrius, tampa aišku, kad visuomet turime galvoti apie galimus pavojus ir jiems pasiruošti. Vasarą ypač atsakingai elgtis prie vandens telkinių, su ugnimi. Dėl viso pikto, nepamirškite, kad iš anksto pasirūpinus draudimu, nelaimės atveju sumažinsite bent dalį naštos, užgriuvusios šeimą. Saugokite save ir savo artimuosius.
