Ketvirtadienio popietę Kaune, Nemuno upėje ties „Žalgirio“ arena, rastas vyro kūnas. Apie 15 val. 30 min. jį pastebėjo moteris ir pranešė bendruoju pagalbos telefonu 112.
Policijos žiniomis, prie velionio aptiktas asmens dokumentas, išduotas 1985 metais gimusiam P.S. Gali būti, jog tai prieš kurį laiką dingusio rašytojo Povilo Senūtos, dar žinomo Vilio Normano pseudonimu, palaikai.
Pasak pareigūnų, tikslesnė informacija bus suteikta tik įvykus oficialiam palaikų atpažinimui. Pirminiais duomenimis, išorinių smurto žymių nerasta, pagal kūno suirimą galima manyti, jog palaikai vandenyje buvo apie savaitę.
Kūryba atspindėjo vidines paieškas
V.Normaną pažinojęs ir paskutinę jo knygą „Masturbacija“ išleidusios leidyklos „Kitos knygos“ atstovas Darius Pocevičius žinią apie rastą kūną pasitiko giliu atodūsiu.
„O Dievuliau mano“, – atsiduso leidėjas.
D.Pocevičius sakė, jog V.Normanas buvo labai įdomi, ekspresyvi asmenybė. Kūrėją kankinusio psichinės ligos požymių aplinkiniai beveik nepastebėdavo. Kai kurie simptomai išryškėdavę nebent pavartojus alkoholio.
„Jis buvo žinomas ne tik kaip kūrėjas, bet ir kaip viešas asmuo. Jis tiesiog degte degdavo visokiomis tiek politinėmis, tiek ir socialinėmis idėjomis. Kalbant apie jo beprotybę, to niekas nepastebėjo“, – sakė D.Pocevičius.
Į nebūtį išėjusį rašytoją leidyklos „Kitos knygos“ atstovas vadino darboholiku.
„Jis labai daug rašė, buvo rašto žmogus. Kūrė ne tik grožinę literatūrą, bet ir versdavo, taip pat ėmėsi publicistikos. Labai karštas, užsidegęs, gana užsispyręs, bet labai darbštus žmogus“, – velionį prisimena D.Pocevičius.
Kalbėdamas apie V.Normano kūrybą leidyklos atstovas akcentavo, kad visos jo knygos – gana skirtingo stiliaus. „Sudėjus visas jo knygas matomos jauno žmogaus paieškos. Net ir paskutinėje jo knygoje matyti, kad jis nieko neatrado. Tikiu, kad šį romaną jis mielai būtų pratęsęs, „Masturbacija 2“ sukūręs“, – sakė D.Pocevičius. Kūrybingas perfekcionistas
Pastaruoju metu P.Senūta studijavo doktorantūroje Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, Socialinės ir politinės teorijos katedroje.
Jis gilinosi į prancūzų psichoanalitiko Jacqueso Lacano filosofiją, domėjosi Slavojaus Žižeko studijomis.
Katedros vedėjas profesorius Gintautas Mažeikis velionį prisimena kaip itin kūrybingą, turėjusį lakią vaizduotę, ambicingą žmogų.
„Jis buvo absoliutus maksimalistas. Norėjo, kad laimė ar meilė iki pabaigos būtų tikra, be jokių dėmelių. Tiesa, būtų pati tikriausia, žinojimas – iki dugno. Kadangi tai niekada nenutikdavo, jis labai išgyveno. Jo įtampa išgyvenant gerumo nebuvimą buvo labai juntama katedroje“, – lrytas.lt sakė profesorius G.Mažeikis.
Mokslininkas pripažino su savo kolegomis išmokęs tinkamai reaguoti į jauno doktoranto nuotaikų kaitą.
„Jo nebuvo galima smarkiai kritikuoti, nes tada bus dėmės. Reikėdavo labai atsargiai kalbėti ne todėl, kad jis to nesuprastų, bet todėl, kad dėl kiekvieno žodžio labai išgyvendavo. Į gyvenimą jis žvelgė kaip į daugybę romanų, kuriuos rašydavo kiekvieną akimirką. Visi politiniai įvykiai, laikraščių iškarpos figūravo kaip koks nors galimas romanas“, – velionį prisimena katedros vedėjas.
Perdėtas jautrumas trukdė gyventi
Prisimindamas paskutinę susitikimą su P.Senūta prieš jo dingimą spalio 1-ąją, profesorius G.Mažeikis atkreipė dėmesį, jog katedros doktorantas buvo pakilios nuotaikos.
„Buvau kiek nustebęs, kad jis ėmė domėtis kultūrine-socialine antropologija. Su nuostaba žiūrėjau į šį posūkį, kurio tikrai nesitikėjau. Patariau ką skaityti, pagyriau už parašytą visiškai skaidrų tekstą nauja, netyrinėta tema. Man atrodė, kad jis labai teisingame ir šviesiame kelyje, nepiktnaudžiavo jokiais gėrimais. Katedroje dar paminėjau, jog Povilas pasitaisęs, užsiminiau, jog ateityje jam reikėtų sudaryti galimybę dėstyti studentams“, – prisimena profesorius G.Mažeikis.
Su prašymu padėti surasti be žinios dingusį P.Senūtą policija kreipėsi praėjusį pirmadienį. Kūrėjas gyveno su tėvais Kaišiadorių rajone, Kalvių kaime.
VDU Socialinės ir politinės teorijos katedros profesorius, žinomas politologas Lauras Bielinis minėjo, jog velionio tobulybės siekis iš tiesų buvo labai stipriai jaučiamas.
„Jis buvo labai jautrus žmogus. Bet kokią kritiką išgyvendavo labai skausmingai. Galima sakyti, jog tas jautrumas jam ir trukdė gyventi. Kita vertus, jam niekada nebūdavo gana to ką padarė, akivaizdžiai buvo matyti, jog galima dar ką nors taisyti. Nors tai trukdo žmogui, darbe ši savybė didelis pliusas, leidžiantis maksimaliai pasireikšti“, – sakė profesorius L.Bielinis.
Kolegoms P.Senūta neretai užsimindavo apie kūrybinius išgyvenimus. Rašytojas ištisomis naktimis redaguodavo savo kūrinių tekstus, bet gautu rezultatu vis tiek likdavo nepatenkintas.
Į policiją kreipėsi tėvai
Nurodyta, jog vyras spalio 1 d. išvyko į Kauną, pas psichiatrą ir į universitetą, ir iki šiol namo negrįžo.
„Vyro požymiai: apie 185–190 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, apie 80 kg svorio, tamsių vidutinio ilgio plaukų, apvalaus veido.
Vilkėjo tamsiai mėlyną puspaltį, mėlynos spalvos džinsus, šviesiai pilką megztinį, trumpomis rankovėmis marškinėlius, avėjo mėlynus sportinius batelius. Jis nešioja akinius, turi psichinę negalią“, – skelbė Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
2008 metų pabaigoje P.Senūta Kaune, Šilianių rajone, buvo itin stipriai sumuštas. Vaikinas patyrė sunkią galvos smegenų traumą, prireikė operacijos. Rašytojas vėliau pripažino, kad jo gyvybė buvo pakibusi ant plauko.
