Rašytojai ėjo 72-uosius gyvenimo metus. Ilgą laiką gyvenusi Vilniuje, pastaruoju metu ji gyveno Lazdijų rajone – ten buvo įsigijusi butą.
„Taip, tai yra tiesa. Pats tai neseniai sužinojau, nes esu užsienyje (...). Ji buvo viena iš pačių įdomiausių, įžymiausių mūsų novelisčių, viena didžiausių mūsų dabartinių prozininkių“, - BNS sakė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A.Jonynas.
Pasak A.Jonyno, jau kalbėta su jos artimaisiais - rašytoja veikiausiai bus šarvojama ir laidojama Vilniuje.
B.Vilimaitė buvo labai talentingas, uždaras žmogus, ji sovietmečiu atvertė itin svarbų puslapį lietuvių prozoje, sako rašytoja ir literatūrologė Vanda Juknaitė.
„Bitė, sakyčiau, atvertė lietuvių prozoje tokį puslapį sovietmečiu, kokį savo laiku nepriklausomoje Lietuvoje atvertė Žemaitė. Išėjusi iš tos visuomeninės problematikos, iš to žmogaus be privataus gyvenimo sovietmečiu – juk buvo toks laikas – ji sugebėjo pradėti kalbėti iš žmogaus, kuris turi tą privatų, asmenišką gyvenimą, ir tas žmogus dažniausiai buvo moteris“, – sakė V.Juknaitė.
Pasak rašytojos, B.Vilimaitė labai skyrėsi nuo savo amžininkų – prozininkų Juozo Apučio, Romualdo Granausko ir kartais likdavo šešėlyje dėl kitoniškos savo kalbos. „Aš vis dėlto mokiausi iš Bitės, labai daug ką išmokau, jaunystės, studijų metais. Paskui man buvo įdomu eiti savo keliu, bet buvo tam tikras etapas tais metais labai ryškios, asmeniškos kalbos, to trumpo sakinio. Jos maža novelė labai daug pasakydavo“, – sakė V.Juknaitė.
Ji pastebėjo, jog B.Vilimaitė buvo itin uždara ir nemėgo bičiuliautis su kitais rašytojais.
„Bitė neturėjo bičiulių – ji buvo ta katė, kuri vaikšto pati viena. Ji buvo kietas, uždaras, santūrus žmogus, tam tikra gal ir besiskiriantis nuo savo kūrinių veikėjų, jų kalbos. Ji visą gyvenimą gyveno labai uždarai“, – sakė V.Juknaitė.
B.Vilimaitė gimė 1943-iųjų vasario 16-ąją Lazdijuose, studijavo Vilniaus universitete lituanistiką.
2003-iaisiais B.Vilimaitė apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija už šiame rinkinyje sukurtą savitą trumpos novelės modelį, talpinantį skaudžią tikrovę.
B.Vilimaitė yra ryškiausia lakoniškos novelės atstovė. Jos novelėse galima įžvelgti daug iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų gyvenimo momentų, slepiančių kažkokią prasmę ar pamoką. Prozai būdingas lakoniškumas, asociatyvus pasakojimas. Jos kūrybos pagrindinė tema – moteris ir jos likimas. Novelėse vengiama dramatiškumo, skaudžių dalykų. Kai kur yra „baltos dėmės“, kurias paliekama užpildyti skaitytojo nuovokai ir fantazijai.
B.Vilimaitė debiutavo 1966 m. novelių rinkiniu „Grūdų miestelis“. Vėliau išleido dar keletą novelių rinkinių. 1975 m. apdovanota Žemaitės premija, 1997 m. už knygą „Užpustytas traukinys“ gavo G. Petkevičaitės-Bitės premiją.
