Ant Liepynės kapinėse Vilniuje stūksančio antkapio 74 metų A.Valiukevič šią vasarą užsakė iškalti savo dukters Ilonos Valiukevič vardą ir pavardę.
Nors be žinios dingusios vilnietės kūnas tada dar nebuvo rastas, ji jau buvo paskelbta mirusia.
Kai praėjusią savaitę iš Neries buvo ištrauktas I.Valiukevič priklausęs automobilis su žmogaus palaikais, ligotą motiną prislėgė gedulas.
Beveik dešimt metų sugrįžtančios dukters laukusios moters sveikata dar labiau pašlijo.
Ji meldžia Dievo malonės – kad duotų sveikatos ir laiko palydėti dukterį į paskutinę žemiškąją kelionę.
Prieš penkerius metus šiame triviečiame kape jau atgulė Anelios sutuoktinis – po trombozės gangrenavus dešinei kojai, ją teko amputuoti.
Vyras ligoninėje nebepabudo po narkozės.
Laukia telefono skambučio
Kai 2005-ųjų balandžio 25-ąją gerai nusiteikusi Ilona išėjo iš namų, motina negalėjo net pagalvoti, kad ją mato paskutinį kartą.
Tame pačiame daugiabutyje sostinės Šeškinės rajone „Lietuvos ryto“ žurnalistams duris atvėrusi A.Valiukevič sunkiai vaikščiojo.
Viso pokalbio metu ji vis dirsčiojo į laidinį telefoną. Jo numeris liko toks pat, koks buvo ir prieš dešimtmetį.
Tačiau telefonas vis tyli. A.Valiukevič laukia žinių iš kriminalistų, kada galės palaidoti savo dukters palaikus.
Nors laukimo nualinta motinos širdis kužda, kad prieš savaitę iš Neries sostinėje ištrauktame automobilyje „VW Jetta“ buvo jos dukters palaikai, tai dar turi patvirtinti teismo medicinos ekspertai.
Bus atliekami DNR tyrimai, jie gali užtrukti apie mėnesį. Taip pat gali prireikti ir kitų tyrimų.
Vilniaus vyriausiasis policijos komisariatas pradėjo ikiteisminį tyrimą mirties priežasčiai nustatyti.
Kambarys – nepaliestas
Tvarkingas butas, kuriame anksčiau gyveno trijų asmenų šeima, per dešimt metų mažai keitėsi. Tik virtuvė buvo suremontuota.
Svetainėje ant sofos guli keli minkšti žaislai – tame kambaryje miegodavo Ilona. Jame niekas nepakeista.
Beveik dešimt metų A.Valiukevič kasdien galvojo apie paslaptingai dingusią dukterį.
Ji kaskart atkurdavo popietės, kai paskutinį kartą matė Iloną, detales.
Išvažiavo geros nuotaikos
Lemtingąjį pirmadienį I.Valiukevič buvo linksma. Prieš išeidama ji bėgiojo iš kambario į vonią ir atgal, gražinosi, rengėsi.
Motina senokai buvo mačiusi dukterį tokią laimingą.
„Niekaip nebūčiau pagalvojusi, kad tokios nuotaikos žmogus galėtų pradingti“, – sunkiai rinko žodžius A.Valiukevič.
Iš namų Ilona išėjo stilingai apsirengusi – avėjo aukštakulnius, mūvėjo juodas kelnes, buvo apsirengusi marškinėliais ir tokios pat spalvos trumpa odine striuke.
„Tik nežinau, kokią rankinę ji pasiėmė. Atmintyje išlikęs vaizdas, kaip ji buvo apsirengusi, o kur išsiruošė, nė nenutuokiau“, – ištarė motina.
1973 metų liepos 11-ąją gimusi Ilona tuo metu buvo 32-ejų, netekėjusi.
Ilona turėjo darbą sostinės Verkių gatvėje.
Galbūt tada ji važiavo į darbą ir automobilis nuslydo į Nerį? I.Valiukevič priklausęs „VW Jetta“ buvo aptiktas tokioje Neries vietoje, kur neįmanoma privažiuoti prie kranto.
Todėl tiriama ir versija, kad mašina vandenyje atsidūrė būtent Verkių gatvėje. O stipri upės srovė ją galėjo nunešti toliau.
Iš pradžių I.Valiukevič dirbo kitoje įmonėje ir uždirbdavo nedaug, apie 400 litų. Duktė netgi patarė motinai prašyti kompensacijos už šildymą.
Nors Ilonos tėvai vertėsi sunkiai, jie įstengė sutaupyti nenaujam automobiliui ir nupirko dukteriai „VW Jetta“.
Ketino išeiti iš darbo
Vėliau Ilona susirado geresnį darbą Verkių gatvėje, uždirbdavo nemažai.
Nors tėvų pinigais nerėmė, iš jų taip pat neprašė – pati pirko drabužius, kosmetiką, namuose valgė nedaug, laikydavosi dietos.
Naujiems darbdaviams Ilona patiko. Per gimtadienį duktė gyrėsi motinai, kad jos viršininkas pasveikino įteikdamas nemažą premiją.
Vis dėlto dėl motinai nežinomų priežasčių Ilona šį darbą taip pat ketino palikti.
I.Valiukevič iki lemtingojo pirmadienio į darbą nėjo dvi savaites: savaitę atostogavo, dar savaitę turėjo nedarbingumo pažymėjimą.
Balandžio 25-ąją Ilona iš namų išvažiavo apie 16 valandą. Moteris lankėsi keliose parduotuvėse, įsigijo kvepalų.
Apie 19 valandą ji užsuko į polikliniką pabaigti nedarbingumo pažymėjimo.
Gydytojai Ilona prasitarė, kad ketina pereiti dirbti kitur, tik turi atsiskaityti su darbdaviais – grąžinti kompiuterį.
Po apsilankymo poliklinikoje Ilona dingo kaip į vandenį.
Mylimajai buvo skolingas
A.Valiukevič neabejoja, kad jos duktė buvo nužudyta.
Su tuo galėjo būti susijęs jos širdies draugas Vadimas.
Su Vadimu Ilona draugavo metus, o gal ir ilgiau. Jis dažnai užsukdavo į svečius. Duktė buvo prašiusi tėvų nesipainioti svečiui po kojomis.
Kartą Ilonos tėvas sutiko Vadimą koridoriuje ir paklausė, kada bus keliamos vestuvės. Ilonos mylimasis atsakė, kad yra vedęs ir turi dukterį.
Mergaitę A.Valiukevič kartą matė pro langą.
Būtent Vadimui lemtingąjį balandžio 25-osios vakarą Ilona paskambino ir pasakė: „Vadimai, gelbėk, mane užpuolė.“
Tačiau draugas į pagalbą neskubėjo.
Dingusios moters tėvams vėliau jis aiškino, kad buvo pernelyg pavargęs, nes išvakarėse šventė kažkieno gimtadienį.
Kad Vadimas gali būti kaltas dėl mylimosios mirties, iš pradžių buvo įsitikinusi ir Ilonos draugė Diana.
Dingusios moters tėvus ji tikino daug žinanti ir viską išklosianti policijai. Esą Vadimas iš Ilonos buvo pasiskolinęs 5 tūkstančius litų ir nenorėjo jų grąžinti.
Kai vėliau motina paklausė Vadimo apie skolą, šis atšovė, kad su Ilona jau seniai atsiskaitė.
Policijai Diana papasakojo kitokią istoriją nei dingusios moters tėvams.
Ji tvirtino su drauge nebendravusi jau dvi savaites, ši esą turėjo daug vaikinų ir kone kasdien juos keitė.
Motina svarstė, kad Diana galėjo būti prigąsdinta, todėl pakeitė parodymus.
„Esu įsitikinusi, kad dėl Ilonos mirties kaltas Vadimas, bet dabar jau niekas nieko turbūt neįrodys“, – atsiduso A.Valiukevič.
Skaitykite antrąją rašinio dalį.
