Lrytas.lt pateikia pasakojimo tęsinį.
Tyrėjai vis keitėsi
Į policiją dėl dingusios dukters Valiukevičiai kreipėsi 2005-ųjų gegužės 2 dieną.
Pirmosiomis dienomis jie manė, kad duktė liko nakvoti pas draugus. Tačiau kai Ilona namuose nepasirodė savaitę, tėvai sunerimo. Ilonos mobilusis telefonas neveikė. Policininkai iš pradžių atsainiai reagavo į tėvų nerimą: „Gal jūsų duktė kur nors pas bernus sėdi, per anksti atėjote.“
Pranešimą, kad pradėta dingusio asmens paieška, Valiukevičiai gavo tik po mėnesio. Iki 2012-ųjų tėvai nuolat bendravo su tyrėjais, kurie vis keitėsi. Motina suskaičiavo, kad jos dukters dingimo bylą yra tyrę dešimt kriminalistų.
Prašė Dievo sugrąžinti dukterį
Prieš porą metų motina gavo pranešimą, kad dukters paieška nutraukta, o ji paskelbta mirusia.
„Parašė, kad Ilonai – jau 39 metai, kad nežinoma, nei kur ji mirė, nei kodėl“, – vos tramdydama ašaras pasakojo A.Valiukevič.
Prieš nutraukiant paiešką, Ilonos tėvai dar gavo pranešimą, kad Antaviliuose rasti sudeginto žmogaus palaikai. Esą tai galėjo būti Ilona, nors tapatybės nepavyko nustatyti, nes, vos prisilietus, degėsiai virto pelenais. Buvo tik vienas kabliukas – šalia degėsių gulėję raktai. Tačiau jie, įsitikinusi motina, nepriklausė jos dukteriai.
Prieš padedant I.Valiukevič bylą į archyvą, paskutinis dingimo aplinkybes tyręs kriminalistas pasiūlė Valiukevičiams kreiptis į privatų detektyvą.
Tačiau jis paprašė 7 tūkstančių litų avanso, o tokių pinigų šeima neturėjo. „O kur garantijos, kad tas detektyvas būtų ką nors išsiaiškinęs?“ – klausė A.Valiukevič.
Gavusi pranešimą, kad I.Valiukevič paskelbta mirusia, motina apsisprendė ant antkapio šalia velionio vyro vardo iškaldinti ir dukters. Ji norėjo bent turėti vietą, kurioje galėtų pasimelsti. „Iki tol melsdavausi už Iloną kaip už gyvą, o dabar – kaip už mirusią“, – atsiduso vilnietė.
Iš vandens būtų traukusi pati
Vienatvės prislėgta vilnietė kalbėjo lėtai, sunkiai rinkdama žodžius. Ją kamuoja aukštas kraujospūdis ir osteoporozė.
Ligos dar labiau paaštrėjo gavus žinią apie spalio 10-ąją Neryje rastą automobilį. Tą dieną A.Valiukevič ištiko šokas, o paskui užklupo depresija. Kasdien į jos namus ateina medicinos sesuo suleisti vaistų.
Ilgo laukimo išvargintai A.Valiukevič sunku patikėti, kad dukters palaikai buvo taip arti ir tiek laiko niekas negalėjo jų rasti.
„Aš vis laukiau grįžtančios Ilonos. Laukti labai sunku. Ir kas galėjo pamanyti, kad duktė yra taip arti vandenyje, – pati būčiau nuėjusi ir ištraukusi.
Kodėl jos anksčiau nerado?“ – klausė pašnekovė.
Sūnus gyvena Airijoje
Trejais metais vyresnis Ilonos brolis Zbignevas dar tuomet, kai sesuo nebuvo dingusi, išvyko gyventi į Airiją. Lietuvoje jis nebegyvena 28 metus.
„Jau turiu pusės metų proanūkę. Anūkės šeima gyvena Latvijoje.
Laukiu grįžtančio sūnaus, žadėjo atvažiuoti į Ilonos laidotuves.
Sugrįžti į Lietuvą visam laikui Zbignevas kol kas nesirengia – nori užsidirbti pensijai“, – apie 44 metų savo sūnų pasakojo A.Valiukevič.
Padėdavo savo tėvams
Kai sūnus Zbignevas nutarė ieškoti geresnio gyvenimo užsienyje, tėvai vylėsi, kad jaunėlė Ilona bus jų ramstis senatvėje.
Duktė nebuvo kaip angelas, kaip ir dauguma jaunų žmonių, turėjo savo keistenybių. Bet ji padėdavo tėvams buityje.
„Labai mylėjau Iloną. Ji jau buvo suaugusi, savarankiška, todėl mums patardavo, pagelbėdavo“, – kalbėjo prislėgta moteris.
Naktimis bijo gesinti šviesą
A.Valiukevič gyvena iš 777 litų senatvės pensijos ir dar beveik 70 litų – našlės.
Susitvarkyti namus jai padeda giminaitė. Namų ruoša A.Valiukevič – šiokia tokia atgaiva, nes paprastai dienas ji leidžia vienumoje.
Nors prabėgo jau beveik 10 metų nuo tada, kai paskutinį kartą matė Iloną, moteris vis dar ją sapnuoja. Tačiau dabar A.Valiukevič miega prie uždegtos šviesos. Ją slegia šiurpios mintys, kad namo gali grįžti vietos nerandanti mirusios dukters vėlė.
„Visus tuos metus meldžiau Dievo, kad jis man duotų nors kokią žinią apie ją. Manau, kad jis mane išklausė. Tik kodėl man niekas nepasako, kada galėsiu Iloną palaidoti?
Noriu vienintelio – atgauti palaikus ir paguldyti į kapą. Tada Dievas galėtų pasiimti ir mane“, – atsiduso A.Valiukevič.
Upėje – kraupios paslaptys
Saulius Paukštys, fotografas:
„Mes nesitikėjome, kad tame automobilyje bus žmogaus palaikai. Manėme, kad kokie chuliganai ar vagišiai nustūmė jį nuo šlaito. Kai ištraukėme, pamatėme, kad mašinoje yra kaulų.
Buvo kraupoka. Bandžiau įsivaizduoti, kaip mergina prieš 10 metų kažkur išvažiuoja, o tik dabar ją ištraukiame į krantą.
Toje vietoje nei žvejai eina, nei takelių yra. Nenuostabu, kad niekas nieko ir nepamatė.
Neryje galima rasto daug ko. Anksčiau prie Valakampių tilto buvo rastas grandinėmis surakintas skenduolis. Neabejoju, kad upė slepia ir dar kraupesnių istorijų.“
Automobilį aptiko atsitiktinai
* Iš Neries „VW Jetta“ automobilis ištrauktas spalio 10 dieną. Valstybinis numeris leido nustatyti, kad šia mašina naudojosi 2005 m. balandžio 25 d. dingusi I.Valiukevič.
* Automobilyje rasta žmogaus kaukolė. „VW Jetta“ variklio dangtis buvo tarsi sukapotas. Spėjama, kad jį taip sulaužė kiekvieną pavasarį Nerimi praplaukiančios ledo lytys.
* Šiurpią paslaptį netikėtai atskleidė keli entuziastai, pasiryžę išvalyti iš Neries šiukšles.
* Verslininkas Aurelijus Kinas ir fotografas S.Paukštys nuskendusį automobilį pastebėjo dar vasarą, bet prie jo priplaukti galėjo tik rudenį, kai įsigijo sekliuose vandenyse plaukioti pritaikytą laivą.
