Didžiojoje ramovės salėje su velioniu atsisveikina jo artimieji, bendražygiai, jį pažinoję žmonės. Prie karsto nuolat keisdamasi budi kariškių garbės sargyba.
„Simboliška, jog atsisveikinimas su Algirdu vyksta šioje vietoje. Jis nuo 2002 metų čia dirbo“, – pasakojo atiduoti pagarbą velioniui atėję kariškiai.
Kauniečiai pamena, kaip kaip A.V.Patackas į darbą ramovėje ir iš jo skubėdavo senu, sovietmetį menančiu dviračiu. Sau bei kitiems itin aukštus moralinius kriterijus taikęs signataras visus žavėjo kuklumu.
Atiduoti paskutinę pagarbą velioniui ateina ir jo bendražygiai – Lietuvos kariuomenės kūrėjai, savanoriai.
Šalia salės eksponuojama 1991 metais daryta nuotrauka, kurioje velionis įamžintas su kario uniforma. Velionis aprengtas karine uniforma, rankas juosia rožinis.
„Pažadame likti ištikimo Tavo idealams ir tęsti Tavo pradėtus žygius vardan Lietuvos“, – skelbiama priesaikoje, kurią pasirašė A.V.Patacko bendražygiai.
Velionis bus laidojamas trečiadienį Kaune, Petrašiūnų kapinėse. 9 val. Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje bus aukojamos šv.Mišios, atsisveikinimas su A.Patacku – nuo 10 valandos, karstas iš Karininkų ramovės išnešamas 14 valandą.
Save vadino kauniečiu
A.V.Patackas gimė Antrojo pasaulinio karo metu, 1943-iaisiais, Trakuose, bet visada vadino save kauniečiu – šiame mieste jis įgijo inžinieriaus išsilavinimą ir dirbo didžiąją savo gyvenimo dalį.
Sovietinės okupacijos metais anksti pradėjo tirti baltų kultūrą ir lietuvių tautosaką, dalyvavo žygiuose ir ekspedicijose, pogrindyje rinko partizanų dainas.
Būdamas 26 metų A.V.Patackas tapo Mokslų akademijos aspirantu, tačiau vėliau turėjo atsisakyti mokslinio darbo dėl pogrindžio veiklos, kuri ypač suaktyvėjo po Romo Kalantos susideginimo už Lietuvos laisvę 1972 metais Kaune.
„Tokia buvo dilema: ar tu žmogus, ar tu skuduras? Arba pasiduodami tam jovalui, arba... O juk pokariu vyrai gyvybę padėjo, į miškus ėjo – tai kuo aš rizikuoju? Kad disertacijos neparašysiu? Į užsienį neišleis? Jei aš eičiau „į dugną“, ar tada gerai jausčiausi?
Buvo tokia sovietinė gerovė, buvo galima gauti „paskyrą“ žiguliukui, ir butą duodavo. Nekabink jų, tai net į bažnyčią gali nueiti. Bet kas tu toks tada? Matai, kaip iš visų pusių varo blogį, kaip rusai tyčiojasi iš tavo tautos, tavo tėvynės...“, – interviu 2010 metais sakė A.V.Patackas.
Dirbo ir karinėje žvalgyboje
Dėl antisovietinės veiklos jam teko paragauti kalinio duonos. 1986 ir 1987 metais – sovietinės okupacinės valdžios A.V.Patackas buvo kalinamas dėl pogrindžio kultūros leidinių „Lietuvos ateitis“, „Pastogė“ redagavimą ir leidimą.
Prasidėjus tautiniam atgimimui, 1988–1990 A.V.Patackas buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno iniciatyvinės grupės narys, 1990 metais išrinktas Aukščiausiosios Tarybos deputatu ir 1990 metų kovo 11-ąją tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru.
„Aš pats į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę buvau įtrauktas, kai visai neseniai buvau grįžęs iš kalėjimo. Jame teko pasėdėti už pogrindinės spaudos redagavimą ir platinimą. Vilniuje šis žmonių susibūrimas dar buvo šiek tiek reguliuojamas, o Kaune viskas vyko kitaip. Atvyko Arvydas Juozaitis, paskaitė paskaitą ir žmonės stichiškai susibūrė“, – viename interviu portalui lrytas.lt prisiminė A.V.Patackas
1989–1995 metais A.V.Patackas Kauno universitetuose dėstė etiką, kultūros filosofiją ir baltų kultūrą.
Seime jis dirbo nuo 1992 iki 2000 metų. 2000–2002 metais A.V.Patackas dirbo Krašto apsaugos ministerijos II operatyvinių tarnybų departamente, dalyvavo specialiosiose Užsienio reikalų ministerijos bei Seimo misijose Čečėnijoje ir Gruzijoje. Į parlamentą vėl buvo išrinktas 2012 metais su „Drąsos kelio“ partija.
Politikas buvo išrinktas pagal „Drąsos kelio“ partijos sąrašą, tačiau pastaruoju metu priklausė Mišriajai Seimo narių grupei. Seime A.V.Patacką turėtų pakeisti 48 metų Audrius Nakas.
Moralinės vertybės – aukščiau visko
A.V.Patackas visuomenę žavėjo ne tik savo kuklumu, jis buvo tarsi dvasinių vertybių etalonas. Kalbėdamas apie šiuolaikinę visuomenę, valstybės pasiekimus jis negailėjo kritikos pamynusiems moralines vertybes.
„Formaliąja prasme, esame NATO, Europos Sąjungos nariai. Pasiekimai tikrai dideli. Tačiau yra kita bėda, ji mūsų viduje. Neatlaikėme morališkai, išlindo tamsioji mėnulio pusė. Ji mums kenkia, trikdo, neleidžia džiaugtis iškovota nepriklausomybe. Valstybė yra, namas pastatytas, bet mes tame name nemokame gyventi – šiukšliname, langus daužome, koridorių neprižiūrime.
Yra specifinės lietuviškos bėdos, doros dalykai – ypatingi. Kas šį principą pažeidžia, būna skaudžiai baudžiami.
Nors iš manęs kai kas šaiposi, pacituosiu tokį posakį: „Nedoras vokietis yra tik nedoras vokietis. O nedoras lietuvis yra nelietuvis“. Iš to galima šaipytis, tačiau dabartinė situacija, pavyzdžiui, savižudybių skaičius, liudija ką kita.
Yra pažeidžiami labai seni vitaliniai dėsniai ir viskas važiuoja žemyn. Nors išoriškai formos pakenčiamos, nei geriau, nei blogiau už kitus neatrodome, tačiau šis dalykas mus labai stipriai žlugdo.
Kas tam nepasiduoda, atsilaiko. Aš galiu išeiti, man nereikia žemintis, meluoti. Galų gale bijoti, kad ankstų rytą į namus ateis vyrukai su lietpalčiais“, – portalui lrytas.lt yra sakę A.V.Patackas.
Atsisakė signataro rentos
A.V.Patackas buvo vienas nedaugelio Kovo 11-osios Akto signatarų, atsisakiusių priimti priklausiusią rentą. Politikas minėjo – jis darbingas, sugebantis savimi pasirūpinti, todėl būtų nesąžininga eikvoti valstybės biudžeto lėšas.
„Pirmiausia norėčiau priminti pačią rentos idėjos genezę. Mes ilgai nieko neprašėme, tačiau kartais pajusdavai tam tikrą pasityčiojimą. Vienas signataras, kurio pavardės nenorėčiau minėti, miegodavo laiptinėse. Arba, kaip pavyzdį, paimkime tokį žmogų kaip L.Simutis (šiuo metu jau miręs. – Red). Jam butą parūpinome, tačiau žmogui teko jo atsisakyti, nes šešis vaikus auginantis šeimos tėvas neturėjo kuo už komunalines paslaugas susimokėti. Grįžo jis į savo kiaurą namelį, lentgaliais jį remontuoja.
Mintis buvo tokia: rentos reikia tiems, kuriems jos iš tiesų reikia. Kadangi labai sunku išmatuoti, kam reikia, o kam ne, bent aš naiviai tikėjau, kad rentą ims tik tie, kuriems jos reikia.
Kad savęs nežemintų, nevaikščiotų kiauromis kojinėmis, kad iš tavęs nesijuoktų. Signataras yra tarsi vėliava ar herbas. Kaip ir pasienio stulpelis, jeigu jis įkastas, turi būti nudažytas trimis spalvomis ir neturi būti apšepęs. Reikia pripažinti, jog kai kam būdavo daug džiaugsmo, jeigu tave pamatydavo bent šiek tiek apšepusį. Todėl mes nenorėjome to džiaugsmo suteikti.
Aš rentos neimu, kiekvieną mėnesį biudžetui sutaupau keturis tūkstančius litų, tačiau jos neatsižadu. Jeigu visai nieko negalėsiu dirbti, sėdėsiu ratukuose, teks ja pasinaudoti.
Laikausi tokios nuostatos, kai jaunas sveikas vyras ima rentą, kažkas čia ne taip. Tegul kiekvienas elgiasi pagal savo sąžinę, o žmonės žiūri ir vertina. Nors visuomenės vertinimas irgi santykinai įdomus. Paklauskite dešimties žmonių, kurie smerkia, ar jie patys imtų rentą, ar ne. Čia panašiai kaip su korupcija ar kyšiais. Pasirodo, Lietuvoje daugiau kišama nei imama“, – sakė A.V.Patackas.
