Kas atsitiko, kad du itin patyrę „Klaipėdos avialinijų“ pilotai Adolfas Mačiulis ir Alvydas Selmistraitis, šeštadienį lėktuvu An-2 skridę iš Švedijos į Lietuvą, dingo net nepasiuntę pavojaus signalo?
Svarstomų nelaimės versijų yra daug – nuo techninių gedimų iki galimo teroro akto, siejamo su pastaruoju metu Baltijos regione tvyrančia įtampa.
Tyliai gvildenama ir pastaruoju metu Malaizijos ir Vokietijos lainerių tragedijų priežastimi tapusi lakūnų savižudybės versija. Ją stiprina tai, kad lietuviai skrido žemai – radaro nepasiekiamame aukštyje – ir nebandė prašyti pagalbos.
Artimuosius kankina nežinia
Dingusių 60-mečių lakūnų A.Mačiulio ir A.Selmistraičio artimiesiems atrodo, kad tikroji padėtis ir informacija apie nelaimę yra slepiama po devyniais užraktais.
Vakar „Klaipėdos avialinijų“ būstinėje dingusių lakūnų artimiesiems šios įmonės direktorius Viktoras Šišniauskas nedaug ką galėjo pasakyti – jis neįsivaizduoja, kas galėjo atsitikti iš Švedijos į Lietuvą skridusio ir dingusio lėktuvo An-2 įgulai.
„Vis dar tikiuosi, kad vyrai išsigelbėjo. Jeigu juos ore ištiko nelaimė, turėjo ką nors sugalvoti. Lietuvoje ne tiek daug tokių patyrusių aviatorių kaip Adolfas ir Alvydas – bendras jų skrydžių stažas siekia apie 15 tūkst. valandų“, – kalbėjo ne mažiau už lakūnų artimuosius susijaudinęs įmonės vadovas.
„Klaipėdos avialinijų“ vadovybė nusprendė įsitraukti į dingusių lakūnų paieškos ir gelbėjimo operaciją – skyrė orlaivį „Cessna“, iš kurio žvalgys ne atvirą jūrą, o Baltijos priekrantes. Šiuo nedideliu lėktuvėliu į orą pakilo ir A.Selmistraičio žmona.
Žvalgo jūros platybes
Šeštadienį apie 18 val. karinės pajėgos gavo Aeronautikos gelbėjimo koordinavimo centro pranešimus apie prarastą ryšį su orlaiviu An-2, skrendančiu virš Baltijos.
Paieškoje dalyvavo Lietuvos karinių jūrų pajėgų (LKJP) lėktuvas L-410 ir laivas „Jotvingis“, Latvijos karinis sraigtasparnis Mi-17, Klaipėdos uosto gelbėjimo laivas „Šakiai“. Vakar rytą Krašto apsaugos ministerija atnaujino lėktuvo An-2 paieškos ir gelbėjimo operaciją.
Po vidurdienio menamą nelaimės rajoną jau žvalgė Lietuvos karinių oro pajėgų transporto orlaivis „Spartan C-27“. LKJP vado padėjėjas Antanas Brencius pranešė, kad prašyta ir Švedijos pagalbos, gelbėtojams į pagalbą vakar vėl atskubėjo Latvijos karinių oro pajėgų sraigtasparnis Mi-17.
„Spartan“ pilotai, virš Baltijos jūros skraidę penkias valandas, jokių katastrofos pėdsakų vandens paviršiuje nepastebėjo.
Paieškos rajonas padidėjo
„Žvalgomi tie patys ir nauji rajonai. Paieška išplėsta – vėjas ir bangos galėjo nunešti lėktuvą arba jo nuolaužas į šiaurę, jei An-2 nenuskendo. Orlaivis dingo, bet lakūnai galėjo išsigelbėti, todėl ieškome gyvų žmonių“, – tvirtino A.Brencius.
Kariškių orlaiviuose sumontuota šiuolaikinė paieškos aparatūra.
Ten yra ir termovizorinė įranga, fiksuojanti jūros paviršiuje bet kokius šilumą skleidžiančius objektus. Gelbėtojai ieškojo nedidelės valtelės, į kurią po katastrofos galėjo išsilaipinti lėktuvo An-2 lakūnai.
V.Šišniauskas tikino, kad lėktuve buvo gelbėjimosi liemenių, hidroterminių kostiumų. Jais A.Mačiulis ir A.Selmistraitis galėjo pasinaudoti nelaimės atveju.
Vakar jūrą šiaušė daugiau kaip 2 metrų aukščio bangos ir vėjas, kurio greitis sustiprėdavo iki 14–15 metrų per sekundę. Ne itin palankios oro sąlygos apsunkino paieškos ir gelbėjimo operaciją.
Vandens temperatūra jūroje siekė 7 laipsnius šilumos.
Pasuko Gotlando link?
Gelbėjimo operacijos koordinatoriai vadovaujasi iš Švedijos, Rusijos, Latvijos gauta informacija apie An-2 skrydį per Baltijos jūrą. Kai kurie duomenys apie lėktuvo maršrutą prieštaringi.
A.Mačiulis ir A.Selmistraitis su Palangos oro uostu paskutinį kartą susisiekė šeštadienį 16 val. 16 min. Jie pranešė, kad po valandos nusileis Dirvupių kaime esančiame „Klaipėdos avialinijų“ aerodrome.
Vieno kilometro aukštyje virš neutralių vandenų skridusį An-2 tada nuo Lietuvos skyrė 97 jūrmylės (apie 174 kilometrus). Po to signalas pradingo – lėktuvas aerodrome nepasirodė.
Baltiją žvalgantys gelbėtojai iš Švedijos skrydžių valdymo centro gavo pranešimą, kad tas pats orlaivis An-2 buvo užfiksuotas 67 jūrmylės (apie 118 kilometrų) nuo Palangos kranto.
Švedų duomenimis, pilotai kažkodėl nukrypo nuo tiesaus maršruto – pasuko šiauriau, Gotlando salos link.
Kas atsitiko, kad lakūnai pasirinko kitokį maršrutą, o gal švedų perduoti duomenys nėra patikimi? To niekas nežino. Galbūt ėmė streikuoti orlaivio valdymo prietaisai?
Sugedus varikliui, An-2 dar galėjo sklęsti žemyn apie 6–7 kilometrus ir nutūpti Baltijos jūroje.
Galėjo sugesti variklis?
Neatmetama tikimybė, kad lietuvių pilotuojamo orlaivio variklis sugedo arba išsijungė. Kai tokios bėdos lėktuvus An-2, vadinamus „kukuruznikais“, ištinka virš žemės, pilotai juos gali suvaldyti – sklendžia žemyn ir saugiai nusileidžia laukymėse ar grunto aikštelėse, plentuose.
Pilotai A.Mačiulis ir A.Selmistraitis patyrę aviatoriai – tokiais orlaiviais jie skraidė apie 40 metų.
Bendradarbiai neabejoja, kad ore sugedusį lėktuvą An-2 jie galėjo priverstinai nutupdyti net atviroje jūroje.
Dingęs orlaivis su degalais svėrė apie 5 tonas.
Pasak V.Šišniausko, tokie lėktuvai, priverstinai nusileidę jūros paviršiuje, išsilaiko apie 10–15 minučių. Pilotai turi evakuotis – apsivilkti gelbėjimosi liemenes, per liuką nuleisti plaustelį, įsitaisyti jame ir laukti pagalbos.
Atlikta nuodugni patikra
Anapus Baltijos pilotus paskutinis matė „Klaipėdos avialinijų“ inžinierius Borisas Grechniovas. Būtent jis prieš reisą nuodugniai patikrino pernai Danijoje įsigyto orlaivio techninę būklę.
Geteborge atsisveikinęs su lakūnais B.Grechniovas į Lietuvą grįžo keltu.
An-2 statytas 1981 metais. Anksčiau jis priklausė „Klaipėdos avialinijoms“, bet vėliau parduotas vienai Lenkijos bendrovei. Kai ji bankrutavo, lėktuvą įsigijo danai, o vėliau senieji savininkai klaipėdiečiai panoro jį susigrąžinti – nupirko už 15 tūkst. eurų.
„Nuvykę į Daniją mūsų įmonės specialistai jį apžiūrėjo, net tris kartus viską patikrino, buvo pakilę į orą. Prieš reisą lėktuvo techninė būklė buvo nepriekaištinga“, – tvirtino V.Šišniauskas.
Ryšys staiga dingo?
Paskutinis su dingusiais lakūnais bendravęs Geteborgo oro uosto direktorius Klejis Bradfordas teigė, kad lietuviai sėdo į techniškai sutvarkytą lėktuvą ir net turėdami pakankamą degalų kiekį pasiėmė dar apie 200 litrų: „Jie sakė, kad degalų turi užtektinai. Žinoma, smulkiai neklausinėjau, kiek jų buvo, tačiau tikrai pamenu, kad pilotai pasirūpino atsarga.“
Abu šiuos pilotus gerai pažinojęs K.Bradfordas vėliau nustebo negavęs žinių apie sėkmingai pasiektą kelionės tikslą.
Jis patvirtino, kad paskutinį kartą fiksuotas lėktuvo An-2 koordinačių taškas buvo jam jau įskridus į Lietuvos teritoriją: „Viskas buvo gerai, jie buvo pakilios nuotaikos, nes vyko namo. Aš taip pat vėliau bandžiau su jais susisiekti. Skambinau vienam į mobilųjį telefoną, bet jis buvo išjungtas.
Labai nustebau, kai žinią apie tai, kad su abonentu negaliu susisiekti, išgirdau švediškai.
Tada iškart bandžiau radijo ryšiu susisiekti su lėktuvu, bet nepavyko. Kreipiausi į gelbėtojus, švedų pajėgos sureagavo per porą minučių ir į orą buvo pakelti trys sraigtasparniai.
K.Bradfordo duomenimis, lėktuvas An-2 Lietuvos kontroliuojamą oro erdvę pasiekė, tačiau jis nesupranta, kas atsitiko lakūnams, kad jiems su Palangos skrydžių valdymo centru nepavyko pasikalbėti: „Pats esu skridęs į Lietuvą, mano šaukinių kirtus Lietuvos oro erdvę skrydžių valdymo centras negirdėdavo, o paskui staiga atsiliepdavo.
Klaiku, kai kartoji šaukinį, o fone tik tyla. Gal yra tokia zona, kur neveikia ryšys, gal budėtojas tuo metu buvo išėjęs pavalgyti ar į tualetą?“
Jūroje kirtus Lietuvos oro erdvę įskrendama tarsi į prieblandos zoną.
Apie tai K.Bradfordas iš lietuvių pilotų girdėjo ne kartą: „Sunku patikėti, kad taip gali būti, o Švedijoje viskas kitaip. Kita vertus, sunku suvokti, kaip tokia nelaimė galėjo ištikti patyrusius pilotus. Pažįstu juos, jie tikrai vieni geriasių pilotų Lietuvoje.“
Skrydžiai – kontroliuojami
Oro eismo paslaugas teikiančios bendrovės „Oro navigacija“ vadovas Algimantas Raščius neigia kalbas apie galimai prastą radijo ryšį, iš darbo vietos pasitraukusius darbuotojus: „Kur teikiame paslaugas, ryšys yra geras, jokių skundų dėl to nesame sulaukę. Kasmet tikriname radijo siųstuvus, jie veikia gerai.
Skrydžių valdymo centruose budi ne po vieną darbuotoją, jie be leidimo iš darbo vietos neturi teisės pasitraukti. Tačiau mes teikiame paslaugas didesniame nei 3 kilometrų aukštyje, tai, kas yra žemiau, vadinama nevaldoma oro erdve.“
„Oro navigacijos“ Aeronautikos gelbėjimo koordinavimo centro vadovas Vytautas Vaižmužis kalbėjo, kad į Lietuvos oro erdvę įskridęs lėktuvas pranešė esąs 1,5 kilometro aukštyje: „Tai buvo nevaldoma oro erdvė – lėktuvo nefiksavo nei Lietuvos, nei Lenkijos, nei Švedijos radarai, nes jis skrido per žemai ir buvo nutolęs nuo kranto daugiau nei 100 kilometrų.
Tokiame aukštyje lėktuvų pilotai neprivalo nuolat teikti informacijos apie savo skrydį.
Anot V.Vaižmužio, civilinės aviacijos specialistai, lėktuvo An-2 savininkai geriau žino, kodėl buvo pasirinktas toks rizikingas kelias: „Lėktuvas galėjo būti gabenamas saugesniu keliu sausuma kaip konteinerinis krovinys.“
Palangos skrydžių valdymo centro vadovo Albino Balčiūno teigimu, „Oro navigacijos“ specialistai budi savo darbo vietoje, visi pokalbiai įrašinėjami: „Keisti samprotavimai atsiranda neišmanant mūsų veiklos – prie pulto visuomet sėdi keli žmonės. Jie gali pasitraukti tik gavę leidimą. Visi pokalbiai įrašinėjami.“
Duktė nepraranda vilties
Dingusio piloto A.Mačiulio duktė Brigita Mačiulytė vakar vis dar turėjo vilties, kad jos tėvas ir jo kolega A.Selmistraitis yra gyvi.
„O kur įrodymai, kad jie žuvo? Nėra“, – „Lietuvos rytui“ pirmadienį sakė B.Mačiulytė.
– Jūs pasipiktinote nutraukta paieška ir teigėte, kad su dingusiųjų šeimomis niekas nebendrauja.
– Aš tik iš naujienų portalų sužinojau, kad paieška nutraukta, o visos įmanomos informacijos visais kanalais ieškau nuo šeštadienio vakaro.
Nuo mūsų bandė slėpti informaciją – tik pirmadienio rytą jau pradėjo kai ką sakyti, kai mes to pareikalavome garsiai, kai jie suprato, kad rankų sudėję nesėdėsime ir netylėsime.
Dabar jau gauname informacijos ir elektroniniu paštu, ir kartkartėmis paskambina. Kiekvieną kartą jie kalba tą patį: ieško toliau, paieška atnaujinta ir, jei turės kokių žinių, paskambins, praneš.
Aš suprantu, kad jie negali raportuoti to paties kas valandą, bet vis tiek norisi sužinoti kas porą trejetą valandų, kad paieška vyksta, jei net ir nieko nerado.
– Kaip manote, kas atsitiko?
– Nenoriu spėlioti, kažkokių išvadų turiu, bet manau, kad mums pasakoja ne viską.
– Ko jums nepasakoja?
– Gal tai susiję su kariniais reikalais, nes beveik visa informacija yra slepiama. Kai vis tyli ir stengiasi nuslėpti informaciją net nuo artimųjų, kuo toliau, tuo labiau viskas apauga gandais.
Sakoma, kad jūroje buvo rusų karinių laivų pratybos, kalbama, kad karinis rusų laivas užfiksavo, jog jie staiga pakeitė kursą ir nuskrido atgal į Gotlandą.
Nemanau, jog ši informacija tikra, nes jos niekas nepatvirtino, bet kiekvienas gandas, kol nėra oficialių žinių, lieka vienintelis informacijos šaltinis.
– Civilinės aviacijos administracijos direktoriaus pavaduotojas Alvydas Šumskas pareiškė, kad jei orlaivio nuolaužos ir bus rastos, iš jūros jų niekas neiškels, nes orlaivyje nebuvo juodosios dėžės, todėl nuolaužos nepadės nustatyti katastrofos priežasties.
– Mes tokio varianto net nesvarstome. Rasime juos gyvus ar ne, bet kokiu atveju lėktuvas turi būti iškeltas, nes nuolaužos atsakytų į klausimus, kas įvyko, kodėl jis nukrito – buvo numuštas ar įvyko techninis gedimas.
Nors nėra juodosios dėžės, bet nuolaužose vis tiek slypi atsakymas, kodėl įvyko nelaimė.
Buvo skrydžių fanatikai
Išvysti dingusius pilotus gyvus vakar tikėjosi ir buvęs Klaipėdos parašiutininkų klubo vadovas Algimantas Armalis.
Lėktuvu An-2 A.Selmistraitis ir A.Mačiulis keldavo į padanges skrydžiams parašiutais klubo narius.
Pilotai puikiai suvokė, ką patiria parašiutininkai, – mokydamiesi aviacijos mokykloje abu turėjo atlikti ne vieną šuolį.
„Adolfas visada šypsodavosi, tarsi jokių problemų neturėtų. Pamatai jį ir iškart nuotaika pagerėja. Abu buvo fantastiški lakūnai.
Su Alvydu porą kartų važiavome slidinėti į Italijos kalnus su šeimomis. Alvydas – neįtikėtinai paslaugus žmogus: pažadink jį trečią valandą nakties, pasakyk, man bėda, mašina sugedo kelyje. Pagalbos prašyti nereikės, iškart šoks iš lovos. Ir toks buvo bet kokioje gyvenimo situacijoje“, – vakar jaudindamasis kalbėjo A.Armalis.
Pribloškė mirties kilpa
Daugybę kartų parašiutu iš padangių sklendęs klaipėdietis Robertas Rezgevičius su pilotais susipažino 1997 metais, kai buvo įregistruotas Klaipėdos parašiutininkų klubas.
„Aš turiu išsaugojęs kadrų, kaip A.Mačiulis, pasinaudojęs vėjo gūsiu, žiūrovų akivaizdoje laiko lėktuvą vietoje tarsi sraigtasparnį.
Bet kokiu atveju jie lėktuvą būtų nutupdę ant vandens – nebent staiga kas nors lūžo, tačiau be išorinio mechaninio poveikio tai neįsivaizduojama“, – kalbėjo R.Rezgevičius.
Jis pasakojo, kad pilotams galėdavo skambinti bet kada ir prašyti paskraidinti – net šalčiausią žiemos dieną.“
„Aš atmetu bet kokią pilotų klaidos galimybę, tai geriausi šios klasės lėktuvų pilotai ne tik Lietuvoje, bet gal net pasaulyje.
Jie pasauliui pademonstravo šių lėktuvų galimybes, apie kurias net nebuvo žinoma, atliko mirties kilpą – net rusai buvo nustėrę“, – vakar kalbėjo R.Rezgevičius.
LR korespondentai Asta Kuznecovaitė, Aušra Pilaitienė, Gediminas Pilaitis, Alvydas Ziabkus
Palangoje kilo sąmyšis
* Praėjusį šeštadienį pasklidus žiniai, jog į Baltijos jūrą nukrito lėktuvas An-2, Palangoje buvo manoma, kad nelaimė ištiko tokį pat orlaivį, kuriuo tą dieną per sezono atidarymo šventę buvo skraidinami pramogautojai.
* Palei jūros pakrantę virš Palangos ir Šventosios keletą kartų žemai skraidantį orlaivį stebėjo daug šventės svečių.
* Todėl sužinojus, jog toks lėktuvas dingo iš radarų, iš karto buvo pagalvota, kad nukrito panoraminius skrydžius vykdęs ir keleivius skraidinęs An-2.
* Apie tai buvo informuotas ne tik Palangos meras Š.Vaitkus. Tokio fakto neneigė ir savaitgalį kurorto šventėje dalyvavęs vidaus reikalų ministras S.Skvernelis.
* Klaidinga žinia apie tragišką keleivius skraidinusio orlaivio nelaimę tą vakarą buvo pasiekusi net Vyriausybės vadovus.
* „Man nesuprantama, kaip iš Palangos oro uosto galėjo būti rengiami komerciniai apžvalginiai skrydžiai. Į Palangą atskridęs Mažeikių aeroklubo orlaivis keleivius galėjo skraidinti iš Klaipėdos aerodromo, bet ne iš tarptautinio oro uosto, kuriame galioja tam tikra keleivių patikros, įlaipinimo, išlaipinimo, bilietų pardavimo tvarka. Jau nekalbant apie tai, kad aeroklubas už pinigus keleivių negali skraidinti, nes neturi tam reikalingo vežėjo pažymėjimo. Komerciniu keleivių vežimu negali užsiimti ir pats Palangos oro uostas, kurio funkcijos yra keleivių aptarnavimas. Teks atlikti išsamų šio pasiskraidymo tyrimą, po kurio viskas turėtų paaiškėti“, – vakar kalbėjo Civilinės aviacijos administracijos direktoriaus pavaduotojas Alvydas Šumskas.
J.Kairys: išsigelbėti jūroje – labai sudėtinga
Garsus Lietuvos lakūnas, akrobatinio skraidymo čempionas Jurgis Kairys (nuotr.) sekmadienį pirmasis prabilo apie tai, kad ieškoti virš Baltijos jūros dingusių lakūnų nebėra prasmės.
Jis pats praėjusių metų rugsėjį buvo atsidūręs panašioje situacijoje, kai virš Egėjo jūros nustojo veikti jo lėktuvo Su-26 variklis. J.Kairys iššoko parašiutu ir tris valandas kovėsi su bangomis, kol sulaukė gelbėtojų.
Kodėl to nepavyko padaryti jo bičiuliams Adolfui Mačiuliui ir Alvydui Selmistraičiui?
Apie tai sunkiai tramdydamas jaudulį J.Kairys kalbėjo „Lietuvos ryto“ televizijos Žinių studijoje. Jį kalbino žurnalistas Marius Jančius.
– Dar sekmadienio vidurdienį, praėjus vos porai nuo lėktuvo An-2 dingimo, pasakėte, kad surasti jūsų kolegas pilotus nebėra vilčių. Kodėl?
– Atsižvelgdamas į situaciją ir orų sąlygas, manau, kad lėktuvas negalėjo sėkmingai nutūpti ant vandens ir ilgai plūduriuoti.
Jeigu tikrai buvo leistasi ant vandens, situacija turėjo būti labai komplikuota.
– Viena pagrindinių versijų, kad galėjo sustoti lėktuvo An-2 variklis. Ar iš tų negausių mums žinomų faktų jums ši versija taip pat atrodo labiausiai tikėtina?
– Be priežasties nieko neatsitinka. Tačiau kol lėktuvo nerasta, labai sunku spėlioti. Visko galėjo būti. Šis lėktuvas turi tik vieną variklį, jei jam kas nors atsitiko, atsarginio nėra.
– Bet juk lėktuvas kaip kirvis nekrinta žemyn. Bet kuris lėktuvas dar kurį laiką sklendžia, ir tai gali užtrukti net keliolika minučių. Ką jums sako tai, kad per tą laiką pilotai nepasiuntė nelaimės signalo?
– Galėjo būti įvairių situacijų. Galėjo būti kitų gedimų, pavyzdžiui, elektros sistemos. Kas tiksliai ten galėjo atsitikti, dabar galima tik spėlioti.
Galbūt jiems reikėjo skubiai ruoštis palikti lėktuvą. Jei ten buvo gelbėjimosi valtis, ją reikėjo paruošti, atidaryti duris. Leidžiantis gali atsitikti visko – galbūt jie viduje buvo neprisirišę, lėktuvas galėjo apvirsti.
Bet visa ta – tik spėlionės. Tai galima tik įsivaizduoti žinant ir pažįstant šią techniką. Kai su pilotais buvo užmegztas ryšys, jie buvo maždaug 180 kilometrų nuo kranto.
Lėktuvas be variklio tiek nusklęsti tikrai negali. Sklendimas suteikia laiko vienam kitam veiksmui, bet tas laikas yra labai trumpas.
– Logiškai svarstant, lėktuvui krintant į vandenį jame esančios priemonės mažai ką gali padėti. Minėjote, kad plaustą stresinėje situacijoje nelengva ištraukti ir paruošti.
Sunku įsivaizduoti, kaip tokioje situacijoje reikėtų užsitempti hidrokostiumą. Tai kodėl nebuvo pasinaudota parašiutu, kuris Graikijoje išgelbėjo jūsų gyvybę?
– Skrendant keleiviniais lėktuvais parašiutų kiekvienam keleiviui neuždedama.
– Bet šiuo atveju jais buvo galima pasinaudoti?
– Yra lėktuvų, kuriems nepriklauso skraidyti su parašiutais. O lėktuvuose esanti įranga leidžiantis virš jūros tikrai gali padėti. Kaip ir mano atveju. Jei gelbėjimosi liemenė nebūtų buvusi tvarkinga arba būtų buvusi padėta ne tam skirtoje vietoje, matyt, tiek laiko nebūčiau galėjęs plaukioti jūroje.
– Jūs vandenyje išbuvote 2 valandas ir 40 minučių. Aišku, vanduo buvo ne toks kaip Baltijos jūroje, gerokai šiltesnis.
Kaip elgtis tokiomis sąlygomis atsidūrus vandenyje? Jei nejudėsi – sušalsi, o judant gali kilti kitokių problemų.
– Kai atsidūriau Egėjo jūroje, vandens temperatūra buvo apie 18, įdienojus gal ir 20 laipsnių. Bet po 15 minučių tas kurortas baigėsi, pasidarė šalta.
Aš plaukiau, bet po valandos plaukimo pajutau, kad pradeda traukti kojų raumenis. Pradėjau mąstyti, ką daryti toliau.
– Jūs bandėte pasiekti salą, nes nebuvote tikras, kad jus iš oro pamatys?
– Tikrai nebuvau tikras. Matydamas, kad man iki kranto apie 15–20 kilometrų, maniau, kad šį atstumą turėčiau nuplaukti.
– Grįžkime prie dingusio lėktuvo. An-2 virš pilotų kabinos yra papildomas liukas, per kurį galima evakuotis. Bet buvo svarstoma, jog, lėktuvui smingant žemyn ir važiuoklei užkabinus vandens paviršių, jis galėjo apvirsti?
– Be abejo. Šis lėktuvas turi neįtraukiamą važiuoklę, o vandens pasipriešinimas didelis. Bangos niekada nebus kaip lygus aerodromas, jos būtinai užkabins arba sparną, arba važiuoklę ir lėktuvas ims verstis kūlversčiais.
Lėktuvo tūpimo greitis siekia beveik 100 kilometrų per valandą, todėl tokia situacija tikrai nėra saugi.
– Lėktuvui atsidūrus vandenyje iš jo išlipti turbūt taip pat nėra lengva?
– Jūroje, kad ir ką atidarytum, į vidų pradeda veržtis vanduo. Tad labai sunku per kurią nors skylę išlįsti į lauką. Tiek abiejų pusių langai, tiek viršuje esantis liukas – labai nedideli.
Apie visa tai galima kalbėti, bet tai jau nieko nebegali pakeisti.
– A.Mačiulis ir A.Selmistraitis turėjo didesnę nei 40 metų pilotavimo patirtį. Jie buvo jūsų bičiuliai?
– Jie buvo geri mano draugai. Mes draugavome nuo to laiko, kai jie atėjo į aviaciją.
Net esu dalyvavęs A.Mačiulio vestuvėse. Man tikrai labai skaudu juos prisiminti. Per daug metų buvo įvairiausių susitikimų, bendravimo. Jie tikrai buvo labai smagūs ir draugiški lakūnai.
