Be tėvo liko du mažamečiai vaikai. Galbūt žengti tokį žingsnį Giedrių pastūmėjo ikiteisminis tyrimas, kuriame jis buvo įtariamasis dėl 800 tūkst. litų išeikvojimo. Šis ilgai trukęs tyrimas rugpjūtį turėjo būti baigtas, byla būtų keliavusi į teismą.
Giedrius nemalonumų dėl pradingusių pinigų turėjo ir anksčiau. Kartą jis darbą turėjo palikti dėl 10 tūkst. litų skolos. O kiek kartų sūnų gelbėjo tėvas, jis nė nesuskaičiuoja. Net mišką teko parduoti. Paklaustas, kiek lošimo aistros apimtas Giedrius buvo prasiskolinęs, ar sumos siekdavo dešimtis tūkstančių litų, tėvas atsiduso: „Daugiau.“
„Krovė tol, kol jis palūžo“
Giedrius nepaliko atsisveikinimo raštelio. Tėvai tvirtino: jis buvo uždaro būdo, nelabai ką iš jo išpeši. Kai mėgindavo prakalbinti, tėvams jis mesteldavo: „Kam jums žinoti?“ Vis dėlto buvo matyti, kad jį slėgė bėdų našta.
Tačiau savižudybės dieną artimieji nepastebėjo nieko keista. Tėvas giminaitį vežė į ligoninę. Jų namuose, kur po skyrybų gyveno Giedrius, lankėsi jo buvusi žmona. Abu gamino valgį, o paskui Giedrius atsistojo ir taręs „einu“ išėjo pro duris.
„Žmogui krovė, krovė tol, kol jis palūžo“, – mėgino sūnų teisinti motina.
Bent kelis kartus per mėnesį Giedriui tekdavo važiuoti pas tyrėjus dėl didelės sumos išeikvojimo. Grįžęs namo Giedrius numodavo ranka: „Tas pats ir tas pats. Vis to paties klausinėja.“
Nemalonumai padangų įmonėje
Ikiteisminis tyrimas truko jau pustrečių metų. Tėvas įsitikinęs – tai ir palaužė sūnų: „Jeigu žmogus kaltas, tai ir reikėjo nuteisti. O dabar tik tampė ir tampė Giedrių, kaltininkų dėl pinigų pradanginimo neieškojo. Ant sūnaus viską pakabino.“
Prisimindamas tyrimą dėl pradingusių 800 tūkst. litų, tėvas tvirtino, kad Giedrius tapo atpirkimo ožiu. Vyras dirbo vienoje automobilių padangų prekybos įmonėje. Jo pareigos buvo bendrovės filialo vadybininkas, tačiau iš tiesų jis tam filialui vadovavo.
Kai paaiškėjo, kad dingo daug padangų, pradėtas ikiteisminis tyrimas. Giedriaus tėvas ir motina spėliojo: gal tos padangos niekur nedingo, gal nebuvo išvežtos į užsienį, o atsiėmus mokesčius sėkmingai parduotos? Juk rasti visų galų nepavyko.
Giedriui teko palikti įmonę. Jam nesisekė gauti darbo – kas priims vyrą, kuris įtariamas tokiu nusikaltimu?
Užgriuvus nemalonumams Giedrius išsiskyrė su žmona, jam teko išsikraustyti iš jųdviejų už paskolą nusipirkto buto. Giedrius apsigyveno pas tėvus.
Prašė neįleisti į kazino
Gal Giedrius lošė iki paskutinių dienų? „Iš ko gi jis loš, jeigu jau porą metų nedirbo. Kai važiuodavo į Vilnių, trijų eurų kelionei prašydavo, o kai eidavo susitikti su vaikais, dešimt eurų duodavau. Štai ir visi jo pinigai“, – griežtai nukirto tėvas ir pridūrė, kad lošimas buvo sūnaus jaunystės klaida. Rugpjūtį Giedriui būtų sukakę 42-eji.
Vyras lošdavo Vilniuje. Gal Giedrius niekur nedirbdamas neatsisakė aistros ir klimpo į skolas? Tėvas neneigė – anksčiau jiems dėl to ne kartą teko gelbėti sūnų, patiems skolintis. Tiesa, alkoholiku netapo. Kol gyveno pas tėvus, girtas ir sumuštas jis grįžo tik po vieno gimtadienio.
Bandė Giedrius nuo lošimo aistros gelbėtis ir pats. Kartu su tėvu važiavo į Vilnių, kur Lošimų priežiūros tarnyboje parašė prašymą neįleisti jo į kazino. Ne metams ar dvejiems, kaip kiti daro, o visam gyvenimui.
„Tuo metu jį bombardavo draugai, reikalavo grąžinti skolas“, – sunkų gyvenimo laikotarpį prisiminė tėvas.
Jis nedrįso tvirtinti, kad Giedrius po to nebelošė. Gal į lošimo automatų saloną užeidavo, gal į kazino prasmukdavo. Bet jeigu tokia prasta lošimų priežiūra, tai kam ji iš viso reikalinga?
„Ko gero, jis vėl lošia“, – ne kartą įtarimais su vyru pasidalydavo ir Giedriaus motina.
Ieškojo susitepusio žmogaus
Anksčiau kitoje įmonėje Giedrius dirbo sandėlininku, ten jis taip pat buvo kaltinamas pridaręs nuostolių. Kai pradingo 10 tūkst. litų, direktoriaus pavaduotojas pasiūlė: „Pasirašyk, Giedriau, vekselį, kad esi skolingas man, o ne įmonei. Dirbsi ir atsiskaitysi.“
Kai Giedrius pasirašė vekselį, buvo iš karto išmestas iš darbo. Augo delspinigiai, grąžinti skolą ėmė reikalauti antstoliai.
Tėvas neabejoja – padangų prekybos įmonė Giedrių po mėnesio į darbą priėmė tik dėl to, kad reikėjo praeityje susitepusio žmogaus. Tam, kad jis taptų finansinių aferų kaltininku.
„Ieškojo žmogaus su „uodega“. Kad paskui galėtų lengviau tą uodegą prispausti“, – dūsavo sūnų palaidojęs tėvas. Kas ištrynė visus numerius?
Nusikaltimų suvestinėje apie tragišką įvykį Lentvaryje – kelios skurdžios eilutės. Giedriaus kūnas rastas kilpoje 30 metrų nuo kelio, krūmuose. Iki namų, kur vyras po skyrybų gyveno su tėvais, – vos keli žingsniai.
Kūnas išvežtas ekspertizei, pradėtas ikiteisminis tyrimas, policijos žargonu, „pagal penketukus“. Taigi įtariama savižudybė.
Suradę kūną, policijos tyrėjai susikrimtusiam tėvui įteikė Giedriaus drabužių kišenėje rastą jo mobilųjį telefoną. Tėvui iš pradžių nekilo nė minčių jame panaršyti. Bet po kelių dienų peržiūrėjęs praleistus skambučius jis pašiurpo: nuo birželio 30-osios, kai Giedrius dingo, iki liepos 2-osios, kai buvo rastas kūnas, telefone neliko nė vieno numerio!
Anksčiau skambinusiųjų numeriai išlikę, o dingimo dienomis – tuščia. Tėvas prisiminė, kad birželio 30-ąją, Giedriui negrįžus į namus, jis vakare jam jau skambino. Tiesa, paskui pats pamanė: gal sūnus kur užtruko, nepranešė, nors tokių atvejų nepasitaikydavo. Sūnus visada grįždavo į namus nakvoti.
Kitą rytą skambino Giedriui ne tik jis, bet ir brolis. Nerimaujantis tėvas kreipėsi pagalbos į Trakų policiją. Pareigūnai pasiūlė tėvui neskubėti, nerašyti pareiškimo. Kaip tokiais atvejais įprasta, ramindami pajuokavo: „Gal susirado paną. Kam to nepasitaiko.“
Vis dėlto policininkai pažadėjo „savais kanalais“ Giedriaus paieškoti. Gal radę jie ir ištrynė numerius, likusius Giedriaus telefone nežinios dienomis? Gal jame buvo numerių, kurių artimiesiems geriau nematyti? Bet kam tada trinti numerius, prie kurių pažymėta „Tėvas“? Giedriaus tėvas prisiminė, kad skambinant tomis dienomis signalas visada būdavo toks kaip įjungto telefono. Aparato baterija buvo neiškrauta.
Skausmo ir nežinios kamuojamas tėvas atnešė man parodyti seną Giedriaus telefoną „Nokia“. Iš tiesų – tarp birželio 30-osios ir liepos 2-osios neišlikę nė vieno praleisto skambučio. „Nežinau, ką galvoti“, – gūžčiojo pečiais pensininkas. Policijos pareigūnams jis apie šią aplinkybę dar nepasakojo.
Apie tai, kad Giedriui kažkas padėjo nusižudyti, pagyvenęs lentvarietis nedrįsta net pagalvoti. Nors tuojau pat patvirtino: taip, anksčiau Giedrius sulaukdavo grasinimų. Juk buvo ne kartą įsipainiojęs į finansines pinkles. Dėl to skundėsi ir Giedriaus žmona, kai jie dar gyveno kartu. Tačiau apie grasintojus Giedrius tėvui nieko nenorėjo pasakoti, nes buvo uždaro būdo.
Anketoje liko dvi klaidos
Kai Giedrius prieš aštuonerius metus Tėvynės sąjungos sąraše dalyvavo savivaldybių rinkimuose, kandidato anketoje prie darbovietės jis nurodė neegzistuojančios bendrovės pavadinimą. Tyčia ar netyčia – kas dabar pasakys?
Tuo tarpu skiltyje, kurioje reikalaujama įrašyti su darbo santykiais susijusias pajamas, įmonės pavadinimas – su klaida.
Toje pat anketoje – įrašas apie viename banke gautą vartotojo paskolą, apie tai, kad Giedriaus privalomas registruoti turtas yra 0 litų, o pajamos – 13 tūkst. litų.
Giedriaus kūną laidojant teko kremuoti.
Vyras pasikorė krūmuose netoli namų.
