Pašnekovas teigė galintis įsivaizduoti, kas nutiko lietuvių ekspedicijai, patekusiai į akmenų griūtį, kurios metu žuvo viena jauna moteris.
Išgyveno ne vieną akmenų griūtį
Vyras smulkiai papasakojo, kaip kyla akmenų griūtys. „Orai kalnuose labai nepastovūs. 2,5 km – 5 km aukštyje ir aukščiau paprastai naktimis būna minusinė temperatūra, o dieną, kai saulė pašildo, viskas ima tirpti. Tokios orų permainos išjudina akmenis. Ryte dėl sniego ir ledo paviršius būna tvirtas, o paskui išsijudina. Kai lipa žmonių grupė – akmenys išjudinami.
Kas nors pastato koją, akmenį nustumia ir jis labai gražiai darda kitiems ant galvos. Tada visi ima šūkauti: „Akmuo! Akmuo!“ Tokie šūksniai man ir šiandien skamba ausyse“, – atviravo pašnekovas ir pridūrė, kad kelionių į kalnus metu yra patyręs ne vieną akmenų griūtį ir kartą jau manė, kad sveikas namo nesugrįš.
„Buvome įkopę į Lietuvos alpinistų viršūnę (4050 m, Tian Šanis, Kirgizija. – Aut.) ir jau leidomės žemyn. Leidomės labai stačia akmenų siena. Kai vienas akmuo krinta, išjudina kitus, ir visa masė ima judėti žemyn. Pamenu, išgirdęs kolegos įspėjimą, kad į mane lekia akmuo, pamačiau lagamino dydžio luitą. Jis praskriejo visai šalia“, – prisiminė L.Grižibauskas.
Tian Šanis – pavojingi kalnai
Sniegynai ir ledynai nukloję didelę Tian Šanio kalnų dalį, bet pasitaiko ir labai uolėtų šlaitų, kurie net būna apaugę žole, bet temperatūrai šoktelėjus kiek aukščiau šie šlaitai tampa labai nestabilūs.
„Tian Šanis – vienas pavojingesnių kalnų masyvų. Tai didžiuliai plotai ir, jei lyginsime su Kaukazo kalnais, šie yra kompaktiškesni. Tian Šanyje labai dideli slėniai, aukštesnės viršūnės. Elbruso viršukalnė siekia 5642 m, o Pergalės – 7439 m“, – sakė pašnekovas.
Pasak jo, visi kalnai pavojingi, o itin dažnai nelaimes lemia keliautojų nepatyrimas ar neatsargumas.
„Sovietmečiu dažniau buvo vartojamas pavadinimas „kalnų turistai“, dabar visus alpinistais vadina. Skirtumas tas, kad alpinistai įsirengia stovyklas ir su nedidele kuprine lipa į kalną ir paskui leidžiasi, o kalnų turistai visus savo daiktus tempia su savimi“, – pasakojo keliautojas ir pridūrė, kad būdavo tokių atvejų, kai prisirišus prie kokio ledo luito perėjoje tekdavo laukti, kol ateis eilė lipti.
Keliautojų tyko pavojingi plyšiai
L.Grižibauskas pasakojo, kad itin pavojingi kalnuose atsivėrę plyšiai. „Paprastai žmonės eina susirišę virvėmis, dažnai šie plyšiai būna apsnigti ir ten galima tiesiog prasmegti. Ėjome visi kartu, vadas – pirmas ir staiga jis tiesiog prasmego.
Visa laimė, kad tai buvo negilus, vos penkių metrų, plyšys ir žmogų sėkmingai pavyko ištraukti. Buvo atvejų, kai į tokį plyšį įkrito šuo. Girdi, kad kažkur giliai loja, bet nei ištrauksi, nei ką nors padarysi...“
Pačiam keliautojui taip pat teko kartą dešimt metrų slysti sniegu ir jis vos išvengė kritimo į plyšį. „Laiku sugebėjau įkirsti į sniegą ledkirtį ir išsilaikyti“, – pasakojo L.Grižibauskas.
Tian Šanyje – lietuviški pėdsakai
Prisimindamas savo apsilankymus Tian Šanio kalnyne pašnekovas pasakojo ir apie lietuviškus pėdsakus šiame tolimame krašte.
„Viena šios kalnų sistemos perėjų pavadinta legendinių lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno garbei, nes mūsų ekspedicija joje apsilankė pirmoji ir tai suteikė teisę pavadinti perėją.
Į tą vietą net nunešėme S.Dariaus ir S.Girėno bareljefą, kurį padovanojo anuometinis Dailės institutas. Tai vyko 1983-iųjų liepos 17-ąją, buvo jų skrydžio per Atlantą metinės“, – prisiminimais dalijosi L.Grižibauskas.
