Romas, pasak jį pažinojusių kalvarijiečių, nevengė alkoholio, oficialiai nedirbo.
Vyrui prieš kurį laiką buvo skirta administracinė bauda, o prieš dvi dienas iš antstolių atėjo pranešimas, jog iš kalvarijiečio bus išieškota pinigų.
Romas gyveno bene pačioje niūriausioje Kalvarijos miestelio vietoje – Gėlių gatvės gale, vadinamuosiuose barakuose.
Šioje gatvėje daug gražių ir tvarkingų namų, o jos pabaigoje atsiveriantis slogus vaizdas atima žadą.
Sovietmečiu trys barakai buvo pastatyti vadinamiesiems laisvųjų statybų kaliniams.
Kai šiuos iškraustė, barakus turėjo nugriauti, tačiau nusprendė juose apgyvendinti kalvarijiečius.
Iš pradžių buvo manoma, jog laikinai, tačiau didesnė dalis žmonių sukežusiuose pastatuose gyvena po keliolika ar daugiau metų.
Gyventojai metų metus vaikšto liumpsinčiomis bendro koridoriaus grindimis, keiksnoja nuo menkiausio lietaus permirkstančias lubas ir plonomis sienomis, – tarp lentų pripilta tik spalių.
Iš vienos barakų pusės – Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiečių kapinės, iš kitos – dar senesnės žydų.
Iš mažų pajamų besiverčiantys žmonės stengiasi gyventi tvarkingai, tačiau vargas ir skurdas žvelgia iš kiekvieno kampo.
Romas gyveno viduriniame barake. Kaimynai teigė, jog lemtingosios dienos išvakarėse vyras, gavęs antstolių raštą, prasitarė apie savižudybę. Tąsyk, ko gero, niekas rimtai neįvertino jo žodžių. ˙
