Pasakykite, ar mano dukra gyva ir kur man ją rasti. Tai vienintelis mano vaikas“, – sunkiai ašaras tvardė dingusios neįgalios 27-erių merginos Evelinos Lipčiūtės mama Inga Loreta Lipčiūtė.
Trečiadienio vidurdienį pareigūnai moteriai jau turėjo gerų žinių.
Kaip naujienų portalą informavo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos skyriaus vedėja Odeta Tumelytė, pareigūnams pavyko rasti dingusią E.Lipčiūtę.
Nors pareigūnai detalių neatskleidžia, teigė, kad ieškota neįgali mergina rasta Alytaus mieste, Putinų ir Jonyno gatvių sankryžoje.
Šokiravo gauta žinutė
Sunkiai vaikštančios ir kalbančios dukters paiešką I.L.Lipčiūtė paskelbė po to, kai ji pirmadienio vakarą mįslingomis aplinkybėmis dingo Alytuje pavėlavusi į autobusą, turėjusį ją parvežti namo į Kauno rajoną.
Moterį šokiravo ir paskutinė iš dukros gauta žinutė, kurios ištrauka skamba taip: „Mama, man viskas gerai, aš jau suaugęs, draugas mane myli, o jį myli Dievas.“
Moteris įsitikinusi, kad žinutę rašė ne jos dukra, nes neįgali mergina rašo su daug gramatinių klaidų, sunkiai skaito, o ir įtarimų sukėlusi frazė „aš esu suaugęs“ buvo parašyta vyriška gimine. Anksčiau jos dukra niekuomet nebuvo išėjusi iš namų, visuomet būdavo pasiekiama telefonu.
Itin moteriai neramu dėl to, kad prie merginos dingimo galėjo prisidėti ir jos paslaptingas draugas, kuris, kaip vėliau ėmė aiškėti, pasižymi itin dideliu religingumu.
Socialinio tinklo paskyra – religijai
Apsilankius Vyto (asmens vardas ir pavardė redakcijai žinomi – Aut. past.), su kuriuo, kaip įtaria artimieji, mergina ir dingo, „Facebook“ paskyroje nesunku pastebėti, kad religija šio žmogaus gyvenime itin svarbi.
Su savo socialinio tinklo draugais jis dalijasi religinės tematikos nuotraukomis. Vienos jų užrašas skelbia: „Kai tu krisi... Lyg skęstum gyvenime, nesijaudink, tavo gyvenimo gelbėtojas vaikšto vandeniu.“
Jaunas vyras interneto erdvėje ir pats žarsto religinio turinio pamokymus: „Ne visada reik tikėtis materialių turtų, dovanų iš Dievo. Užtenka džiaugtis mažais dalykais, kad geriau žvirblis rankoje nei erelis danguje. Ir iš paskutiniųjų kaip kad ta moteris aukot Dievui“, – tai tik viena iš daugelio ne itin rišliai skelbiamų paskyros autoriaus minčių. Šiuo metu policija stengiasi nustatyti šio asmens buvimo vietą.
– Ar turite kokių nors žinių, kur galėtų būti jūsų dukra?
– Antradienio vakarą sulaukiau daugybės skambučių ir žinučių, rašė žmonės, matę mano dukrą su draugu. Pati jį susiradau per socialinį tinklą „Facebook“. Jis priklauso baptistų bažnyčiai.
Pavyko pabendrauti su jo kaimynais, bet šiuo metu jis dingęs kaip į vandenį. Kaimynai jį charakterizavo kaip padorų žmogų, vaikus vaišindavo saldainiais ir panašiai, bet visiems bruko savo religinius įsitikinimus, todėl daugelį tai erzino. Jam apie 33 metus, pati dukra yra pasakojusi, kad jis turi darbą Kaune. Žinau, kad šio žmogaus pareigūnai taip pat ieško, bet dar nerado.
– Ar jūsų dukra religinga?
– Ne. Aš pati taip pat nesu labai religinga, žinoma, mes švęsdavome šventes, kaip ir visos šeimos, bet bažnyčioje itin dažnai nesilankėme. Ji pakrikštyta.
– Gal santykiuose su dukra būta įtampos?
– Ne, mes bendravome normaliai. Žinoma, kai gyveni kartu, kartais būna priekaištų dėl neišplautos lėkštės ar nesutvarkyto kambario, bet juk visuose namuose tokių dalykų pasitaiko.
Mano dukra nėra sveika, nors niekada nesistengiau jos išskirti iš sveikų žmonių, visuomet norėjau, kad ji ką nors gyvenime veiktų. Labai džiaugiausi, kai susirado draugą, bet niekuomet nepagalvojau, kad gali taip baigtis, – net nežinau, ar ji gyva. Suprantate, tokios mergaitės paprastai dėmesio tiek nesulaukia, kiek jų bendraamžės, maniau, gal susižavėjo iškalbiu vaikinu. Nors mano dukrai 27-eri, ji mąsto kaip 17-os.
Visuomet siekdavau, kad ryšys su vaiku būtų tvirtas, sakydavau jai, kad turi man pasipasakoti, kad žinočiau, kuo ji gyvena, kad galėčiau padėti, kada tik to prireiks.
– Minėjote, kad jūsų dukra savanoriavo?
– Taip, nenorėjau, kad sėdėtų namuose. Ji lovoje pragulėjo dvejus metus. Ji savanoriavo organizacijoje „Ištiesk pagalbos ranką“. Rūšiuodavo drabužius, kurie paskui dovanojami nepasiturinčioms šeimoms.
Kai mano dukra baigė mokyklą, labai norėjau, kad ji ko nors imtųsi, kad gyventų normalų, visavertį gyvenimą. Ėmiausi šunų veisimo, pradėjome važinėti po parodas, juos dresuoti. Kiek vėliau atsirado galimybė mano dukrai savanoriauti – nepasakomai džiaugiausi, kad dukra pritapo kolektyve, turėjo veiklos. Juk įprasto darbo tokiems žmonėms mūsų visuomenėje nėra galimybių susirasti.
– Ar jūsų dukra išeidama pasiėmė asmeninių daiktų?
– Ne, visi dokumentai – pasas, banko kortelė yra namuose. Ji turi tik neįgalumo pažymėjimą. Mano dukra niekuomet taip nėra pasielgusi, kas kartą grįždama namo autobusu ji man skambindavo ir pasakydavo, kad jau važiuoja. Dingimo dieną mano dukra vyko į darbą, nusivežė tortą, o kolektyvas pasveikino ją ir padovanojo gėlių, jai išeinant viena savanorė nufotografavo – tai ir yra paskutinė nuotrauka, daryta dukros dingimo dieną.
– Ar žinote, kaip seniai jūsų dukros gyvenime buvo paslaptingasis draugas?
– Pirmą kartą apie jį išgirdau, kai pasiprašė išleidžiama su juo susitikti, o kitą kartą, kai vyko Kauno dienos, prašė ją po koncerto parsivežti namo. Tą kartą atvažiavau prie Kauno pilies ir nustebau, kad ji manęs laukė viena. Paklausiau, kur jos draugas, ji man atsakė, kad jis nuėjo. Tuomet dar pati sau pagalvojau, kad padorus vaikinas luktelėtų, kol panelę paims, juk vėlu. Dabar manau, kad jis nuo manęs slėpėsi.
Dingimo dieną mergina vilkėjo mėlynas kelnes ir šviesią gėlėtą tuniką, su savimi turėjo rudos spalvos rankinę.
Ką nors žinančius apie dingusią E.Lipčiūtę prašome susisiekti su jos artimaisiais telefonu +370 650 92 272 arba paskambinti į Bendrąjį pagalbos centrą 112.
