Sparnuoti sargai maudyklų nelanko
Lietuvoje maudykloms prie upių, ežerų, dirbtinių tvenkinių bei jūros įrengti bei prižiūrėti kasmet skiriamos nemenkos lėšos, tačiau poilsiaujantys žmonės kaip skendo taip skęsta. Šiurpių įvykių suvestinės atskleidžia liūdną vaizdą – nelaimių vandens telkiniuose ir aukų skaičius nė kiek nemažėja.
Aišku, lengviausia visą kaltę suversti nedrausmingiems poilsiautojams – brenda į vandenį nepaisydami saugumo taisyklių, maudosi neleistinose vietose, vangiai reaguoja į gelbėtojų, poilsiaviečių prižiūrėtojų perspėjimus arba išvis jų neklauso. Su tokiais tipais gelbėtojams tenka bendrauti kasdien.
Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje dažniausiai skęsta lengvabūdžiai, prie vandens vartojantys alkoholinius gėrimus, nuo narkotinių medžiagų apspangę poilsiautojai. Tokiems ne tik ežeras, bet ir banguojanti jūra – iki kelių.
Jeigu paplūdimių lankytojai patys nesijaus atsakingi už savo gyvybę, jokie prižiūrėtojai ir gelbėtojai nepadės, o angelai sargai virš kiekvieno prie vandens poilsiaujančio žmogaus galvos nesklandys.
Tačiau ar tikrai viskas padaryta, kad viešosiose maudyklose žmonių saugumas būtų užtikrintas, kad jie, ištikus bėdai, sulauktų žaibiškos ir veiksmingos pagalbos, kol dar kepurnėjasi, bando išsilaikyti vandens paviršiuje.
Biurokratui rūpi ne žmogus, o pinigai
Didysis kombinatorius ir tikrasis liberalas kažkada Ostapas Benderis siūlė nepuoselėti iliuzijų, jog skęstančiųjų gelbėjimas yra valstybės, o ne jų pačių reikalas. Ši mintis ir dabar nepraranda aktualumo.
Lietuvoje šiuo metui veikia apie 80 oficialių maudyklų. Nors sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos higienos normos nurodo, kad visur turi būti gelbėjimo tarnybų medicinos punktai, daugelyje viešųjų paplūdimių gelbėtojai net nebudi, o ką jau kalbėti apie medikų paslaugas ir kvalifikuotą jų pagalbą.
Kai kurios savivaldybės, net įkūrusios šiokias tokias gelbėjimo tarnybas, toliau nieko nepadarė – nėra patvirtintų paplūdimių veiklos, poilsiautojų elgesio maudyklose reglamentų ir taisyklių, daug kur galioja skirtingos higienos normos, daugelis gelbėtojų nėra baigę specialiųjų plaukikų kursų.
Buvusiam profesionaliam gelbėtojui, viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ vadovui Germanui Čepui tokia veikla primena ne skęstančiųjų gelbėjimą, o akių dūmimą: „Lietuvoje net močiutę pensininkę būtų galima įdarbinti gelbėtoja, mokėti jai atlyginimą, ir joks šuva nesulotų“.
Klaipėdietis tvirtina, kad nuo sovietmečio Lietuvoje šaknis įleidę O.Benderio priesakai skęstantiesiems skleidžiasi ir toliau: „Biurokratams rūpi tik pinigai, o ne prie vandens poilsiaujančių žmonių saugumas“.
Pajūryje – dvi profesionalų tarnybos
Lietuvoje profesionalias skęstančiųjų gelbėjimo tarnybas yra įsteigusios tik dvi savivaldybės – Palangos ir Neringos. Pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintą tarptautinę mokymo programą AIKOS kvalifikuotus gelbėtojus rengia tik palangiškiai.
Baltijos pajūrio ruože nuo Melnragės iki buvusios žvejų kaimo Karklėje poilsiautojų saugumu rūpinasi viešoji įstaiga „Klaipėdos paplūdimiai“, kurios pagrindinė užduotis – ne skęstančių gelbėjimas, o komunalinė veikla.
Savivaldybės įstaigos „Klaipėdos paplūdimiai“ tarnyba prižiūri Smiltynės, Melnragės ir Girulių pajūrio ruožus, kur įsteigta trylika gelbėjimo postų.
Šiemet „Klaipėdos paplūdimiai“ gelbėjimo reikmėms gavo 163 tūkst. eurų. Papildoma finansinė injekcija skirta technikai – beveik 80 tūkst. tūkst. eurų dviem keturračiams motociklams ir vandens motociklui.
Uostamiesčio gelbėjimo tarnyba dar remiama ir iš Aplinkos ministerijos fondų.
Kuršių nerijoje gelbėjimo tarnybą valdo didžiausia savivaldybės įmonė „Neringos komunalininkas“, kuriai užtenka kitokių rūpesčių ir reikalų.
Per sezoną „Neringos komunalininkui“ gelbėjimo funkcijoms skiriama apie 175 tūkst. eurų. Į šią sumą neįtraukta technika, perkama pačios įmonės lėšomis.
Per pusšimtį kilometrų nusidriekusiame Neringos pajūryje vasarą darbuojasi 44 gelbėtojai. Jie budi septyniuose Nidos, Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės paplūdimių ribose esančiuose postuose.
Pajūryje vasarojančių poilsiautojų saugumas brangiausiai kainuoja Neringoje, o pigiausiai – Palangoje.
Įmonės švaisto savivaldybių lėšas ?
G.Čepui atrodo, jog „Klaipėdos paplūdimiai“ netaupo lėšų: „Ši staiga įsigijo patį brangiausią motociklą „Yamaha“, kai kiti gamintojai tokios pačios klasės prekes parduoda 30-40 proc. pigiau“.
Racionaliau lėšos žmonių gelbėjimui naudojamos Palangoje. Savivaldybei paskelbus viešąjį konkursą, gelbėjimo paslaugą už mažiausią 140 tūkst. eurų kainą nupirko tenykšis vandens motociklų klubas, turintis savo techniką.
Palangos paplūdimiuose veikia trylika gelbėjimo postų. Juos prižiūrintis vandens motociklininkų klubas įdarbino 70 pajūryje pakaitomis budinčių gelbėtojų – beveik tiek pat, kiek jų dabar dirba Klaipėdos paplūdimiuose.
Jeigu konkursus dėl gelbėjimo paslaugų pirkimo skelbtų Neringa ir Klaipėda, juose tikriausiai dalyvautų ne tik savivaldybių favoritai – atsirastų ir daugiau įmonių, būtų sutaupyta pinigų.
„Dabar lėšos paleidžiamos vėjais. Komunalininkams skęstančiųjų gelbėjimas tėra dar vienas būdas pasipelnyti, krautis pinigus į kišenę. Žmonės – antraeilis dalykas“, – tiesiai šviesiai rėžia G.Čepas.
Karklės paplūdimyje – jokių gelbėtojų
Jau ne viena šiurpi nelaimė įvyko vaikų stovyklaviečių apsuptame Karklės paplūdimyje – palei jį vingiuoja klaipėdiečių pamėgtas vaizdingas dviračių ir pėsčiųjų takas.
Klaipėdos rajono savivaldybė, administruojanti keliolikos kilometrų ilgio pajūrio ruožą, gelbėjimo tarnybos Karklėje kažkodėl neįsteigia – esą jame dažniau lankosi ne iš rajono, o iš uostamiesčio atvykę gyventojai.
Gargždų valdininkai stoja piestu, kai poilsiautojai pradeda burnoti – perleiskite Karklės paplūdimį Klaipėdos savivaldybei, jeigu nesusitvarkote, jį ten užtikrins saugumą. Rajono valdžia Karklės niekam neatiduos.
Karklės paplūdimiai – akmenuoti, žmonėms čia maudyti čia pavojinga, bet kada gali nunešti gilyn stiprios povandeninės srovės. Taip jau ne kartą buvo nutikę.
Prieš kelerius metus Karklę sukrėtė šiurpi tragedija – netoli Olando Kepurės skardžio žmonių akivaizdoje nuskendo srovės pagriebta mergaitė ir ją bandęs gelbėti tėvas, neblogas plaukikas.
Karklėje skęstantiems žmonėms kartais ranką ištiesia iš Palangos arba Klaipėdos paplūdimių atskubėję gelbėtojai, nors jie nėra įsipareigoję akylai stebėti ir aptarnauti kitos savivaldybės teritorijai priskirtų pajūrio ruožų.
Pavėluotai atvykę į gelbėti skęstančiųjų klaipėdiečiai gelbėtojai nesisieloja, aiškina, jog gali neskubėti, išvis nevažiuoti į Karklę – niekas dėl to jų nepasmerktų ir nenubaustų.
O Gargždų valdininkai ir toliau aušina burną įrodinėdami, jog vasarą žmonių lankomas, naujakurių sodybų ir kempingų apjuostas Karklės paplūdimys – ne civilizuoto poilsio zona, o natūralios gamtos buveinė.
Todėl sulaukėjusiame ir neprižiūrimame Karklės paplūdimyje poilsiautojai kaip Amazonės deltos džiunglių indėnai naudojasi savo prigimtine teise maudytis, kur patinka. Tokiu atveju jie patys ir atsako už savo gyvybę.
G.Čepą tokis valdininkų abejingumas glumina: „Jie net nesuvokia, kam reikia gelbėtojų pajūrio zonose, kur susitelkia tūkstančiai poilsiautojų. Toliau nuo jūros – dar liūdniau, todėl žmonės ir skęsta“.
Skenduoliams jau nieko nebereikia
Pasak G.Čepo, Britanijos, Prancūzijos, Ispanijos, Vokietijos paplūdimiuose panašios situacijos neįsivaizduojamos: „Žmonių lankomi ruožai akylai kontroliuojami, gelbėjimo postai su reikiama įranga išdėstyti kas šimtas metrų“.
Tenykščiuose paplūdimiuose gelbėtojai besimaudančius žmonės nuolat stebi nuo pakylų, panašių į bokštelius, iš kurių medžiotojai miškuose tyko šernų. Nesudeda bluosto nuo ryto iki vakaro, pasirengę bet kada šokti į jūrą.
„Jie pirmieji pamato jūroje skęstančius žmones ir atskuba jiems į pagalbą, o pas mus viskas atvirkščiai – žmonės praneša apie nelaimes viešuosiuose paplūdimiuose“, – kalbėjo G.Čepas.
Palangos ir Klaipėdos pajūryje jokių stebėjimo bokštelių nėra. Gelbėjimo stotys stūkso ant aukštesnių kopų, bet iš ten visų paplūdimių neapžvelgsi. Pastebėję skęstančius žmones, susipratę poilsiautojai per smėlį pėdina prie stočių pranešti apie jų akivaizdoje įvykusias nelaimes.
Kiti taip nesivargina – apie jūroje skęstančius praneša Bendrosios pagalbos centrui (BPC), policijai, skambina ugniagesiams. Lietuvoje gelbėjimo tarnybų veiklą vienaip ar kitaip reguliuoja net šešios ministerijos.
G.Čepui toks chaosas primena velionio kombinatoriaus O.Benderio įžvalgas apie skęstančiųjų dalią: „Kol informacija perduodama, kol nusigaunama į nelaimės vietas, šaukštai jau būna po pietų. Skenduoliams pagalbos nebereikia“.
Daugiau maudyklų, daugiau ir aukų
Pastaruoju metu Lietuvos regionų savivaldybės, paskatintos Europos Sąjungos investicijų, suskato plėtoti maudyklų infrastruktūrą – stato persirengimo kabinas, suolelius, tiesia takus. Tačiau žmonių saugumu kaip ir anksčiau beveik nesirūpinama, todėl aukų vis daugėja.
Ten, kur nėra profesionalių gelbėtojų, jų funkcijas atlieka priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos, nebudinčios prie vandens. Prie maudyklų gelbėtojai dažniausiai pasirodo tik tuomet, kai prireikia traukti į krantą skenduolius.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento veiklą šioje srityje vaizdžiai atspindi liūdna įvykių statistika – šiemet 317 kartų skubėta į pagalbą įvairių Lietuvos vietovių vandenyse skęstantiems žmonėms.
Per tą laiką iš vandens telkinių ištraukta 110 skenduolių, išgelbėti 85 gyventojai, tarp jų 6 vaikai – kur kas daugiau nei praėjusiais metais.
Pernai per pusmetį pajūryje, ežeruose, upėse, tvenkiniuose, kūdrose, pelkėse, užtvindytuose karjeruose, grioviuose, kituose vandens telkiniuose nuskendo 73 Lietuvos piliečiai.
