„Mums yra duotas laikas, ir laimingi žmonės yra tie, kurie spėja įgyvendinti savo žmogišką potencialą“, – šiuos žodžius L.Donskis ištarė lygiai prieš 10 metų duodamas interviu tuomečiam „Lietuvos ryto“ žurnalistui Marijui Mikutavičiui.
2006-ųjų rugsėjį „Lietuvos ryto žurnalas „TV antena“ rašė: „Staiga jis tapo madingas. Jo mintys cituojamos. Inteligentija pagaliau lyg ir atrado savo lyderį. Politikai priversti ginčytis su dar vienu įtakingu pašnekovu. Televizijos ir scenos žvaigždės jo laidas vadina mėgstamiausiomis.
Dalis jų, žinoma, meluoja, bet tai tik patvirtina jo įtaką.
Štai koks tapo L.Donskis. Praeityje – padauža Klaipėdos gatvių vaikis, o dabar – filosofas, eseistas, kultūros kritikas bei televizijos laidos „Be pykčio“ vedėjas. Kokia šio žmogaus sėkmės formulė?“
– Nesupykite, bet ar jūs visada buvote apvalainas? – M.Mikutavičius tada paklausė L.Donskio. (Šį pokalbį perspausdiname kiek sutrumpintą. – Red.)
– Nuo vaikystės. Niekada nebuvau lieknas, visada buvau apskritas. Po anginos operacijos dar labiau padidėjau.
– Ar bendraamžiai iš jūsų šaipydavosi?
– Buvo ir tai, kol paaiškėjo, kad esu ir mušeika.
Mokykloje pradėjau lankyti imtynių treniruotes, įgijau pasitikėjimo savimi. Kai man pavyko primušti keletą labai smarkių veikėjų, tai buvo sensacija.
Pasirodo, tas gerai besimokantis storulis droviu žvilgsniu gali virsti žvėriuku, kuris pasideda akinius ir puola muštis.
Kai paaiškėjo, kad galiu būti ir mušeika, viskas stojo į savo vietas. Juk aš buvau gatvės vaikas.
– Ar tai nėra tiesiog inteligentiško žmogaus bandymas pasirodyti dar ir kietu vyruku?
– Visai ne. Paradoksalu, bet aš, kaip ir visi, tada rūkiau ir gerdavau „rašalą“, bendravau su gatvės bernais, kurių daugelis buvo milicijos įskaitoje.
Tokia buvo aplinka. Tokie buvo Klaipėdos rajonai.
Kai eidavo gauja ant gaujos, aš niekada nebėgau į krūmus, turėjau patikimo vaikio reputaciją, o tai bet kurioje žmonių grupėje svarbu.
Be to, mokyklos ansamblyje dar grojau klavišiniais ir dainavau.
Tai mane šiek tiek populiarino, taigi, nors buvau storuliukas, nebuvau atstumtasis.
Žinoma, turėjau ir tam tikrų kompleksiukų. Kaip Federico Fellini filmuose, kai storulis įsimyli klasės draugę ir pavydi gražiems bendraklasiams. Kurį laiką su pavydu žiūrėjau į gražius sportiškus bernus.
Tačiau tai baigėsi, kai supratau, kad mergaitės yra subtilesnės būtybės už berniukus ir joms gali patikti ir storas bernas.
– Ar toks jūsų požiūris pasitvirtino?
– Tai pasitvirtino ne kaip strategija. Pasitvirtino kaip atradimas, kad pasaulis nėra tiktai juodas ir baltas.
Ne išorė viską lemia, o temperamentas, charakteris, tam tikri socialumo aspektai.
Taigi trauminės patirties dėl storumo neturiu.
Žinoma, gal norėčiau būti lieknesnis vyras, bet tai mane lydi daugel metų, ir aš tai priėmiau kaip savo dalį.
Be to, karikatūrose pradėjo dominuoti kiti mano bruožai. Pavyzdžiui, garbanoti plaukai, akiniai.
– Kaip atsitiko, kad jūs iš uostamiesčio gatvių vis dėlto nepatraukėte kitais keliais ir dabar skleidžiate humanistines idėjas?
– Mane saugojo ir didelę įtaką darė šeima. Man joje buvo saugu.
Turėjau puikią biblioteką, puikią muzikos kolekciją. Kitaip tariant, tai, kad man buvo gera namuose, niekada neleido jų ignoruoti. Iš jų aš nebėgau.
Buvau sunkiai valdomas vaikas, tačiau gerai mokiausi ir tai daug ką kompensuodavo. Žinoma, dešimtoje klasėje buvau pradėjęs piktnaudžiauti baliukais ir kai keletą kartų grįžau gerai prisivaišinęs, tėvai sunerimo. Bet tai baigėsi.
– Ir jūs supratote, ko norite? Ar paaugliui neatrodė labai jau nuobodi ta veikla, kuria užsiimate dabar?
– Mano gyvenimas buvo kentauriškas. Daug laiko leidau tarp menininkų.
Pradėjau mokytis tuometėje konservatorijoje, kur studijavau teatro meną ir filologiją.
Studijavau kartu su režisieriais, džiazo muzikantais. Tai labai priartino prie menų ir įtraukė į bohemišką pasaulį.
Bet tuo pat metu muzikos, kino, teatro potraukis koja kojon žengė su noru studijuoti filosofinius veikalus. Tad manyje grūmėsi du impulsai.
Mano gyvenimą, ko gero, išpranašavo muzikos mokytoja, kadaise pasakiusi: „Tu gražiai groji, tačiau visu savo sukirpimu esi mokslo žmogus. Tegul muzika lieka tavo pomėgis.“
– Kuo jūs dabar pats save laikote – kultūrologu, sociologu, filosofu?
– Mano pagrindinis darbas – Vytauto Didžiojo universitete. Pirmiausia esu tyrinėtojas ir dėstytojas, nors ši veikla apaugusi antriniais įsipareigojimais.
Galima sakyti, esu tarpdisciplininis teoretikas, kuriame viską nusveria filosofija.
– Kam apskritai reikalingi filosofai?
– Jei jie protingi, jie reikalingi tam, kad supažindintų su pagrindinėmis idėjomis, būtų geri dėstytojai ar mokytojai. Jei jie nėra vien akademiniai žmonės, jie reikalingi tam, kad pagyvintų gyvenimą ir būtų geri geluonys, sugebėtų truputį pakandžioti.
Bet mūsų filosofija yra linkusi į izoliaciją. Daugelis filosofų rimtai netraktuoja visuomenės gyvenimo. Jiems atrodo, kad aplinkui visur – tuštybės mugė.
Senovės Graikijoje žmonės, kurie turėjo teisę dalyvauti visuomeniniame ar politiniame gyvenime, tačiau sąmoningai jį ignoruodavo, buvo vadinami idiotais.
„Idiotas“ graikų kalba reiškia žmogų, atsisakantį dalyvauti visuomenės gyvenime. Iš esmės tai asocialus padaras. Šiandien tai yra tobulas filosofo apibrėžimas.
Tačiau vienuoliškas akademikas, kuris išsižada visuomenės, man yra svetimas.
– Viename interviu sakėte niekada nemanęs, kad Lietuvoje galite būti išgirstas dėl savo kilmės.
– Nenoriu dramatizuoti, bet esu tai patyręs.
Manyje yra du trečdaliai žydo. Tėtis buvo žydas, motina – pusiau žydė, pusiau lenkė.
Nepavadinčiau savęs traumuotu žmogumi dėl savo kilmės, nors kartais tekdavo tai patirti.
Vis dėlto egzistuoja tam tikra mitologija. Sakysim, kad ir kalbos, jog Vakaruose aš buvau tik todėl, kad esu žydas.
Kad mano knygos ten pasirodė tik todėl, kad aš – žydas.
Bet tai yra kliedesiai. Ir man kur kas labiau padėjo lietuvių ar lenkų kolegos nei kokie nors mistiniai vaizduotės riteriai – tebūnie jie masonai ar žydai.
Mano realybė – Lietuva. Aš esu užaugintas kaip lietuvis.
– Argi nelieka kraujo balso?
– Tai – tik moralinis balsas. Todėl, kad mano tėvas per stebuklą išliko gyvas per holokaustą.
Suvokdamas, kad man tėvo atminimas yra šventas, girdėdamas antisemitines kalbas, aš niekada nepaneigsiu, jog esu žydas.
Tai yra aš prisiimu moralinę pareigą būti žydu tada, kai susiduriu su antisemitais. Visa kita manęs nedomina.
– Ar jūs religingas?
– Nesu krikščionis organizuoto religingumo prasme. Taip pat, kaip ir nesu judaistas.
Aš netgi neapipjaustytas. Bet nesu ir ateistas.
Aš įtariu, kad egzistuoja už mus aukštesnė jėga. Ir įtariu, kad mes nesame paskutinis žodis būties sferoje.
Taigi Dievą aš tikiu filosofinėje plotmėje.
– Kokia gyvenimo šiame pasaulyje prasmė?
– Gyvenimo prasmė nėra vienas didysis įvykis. Būdami vaikai mes įsivaizduojame, kad prasmė slypi svarbiose akimirkose – pavyzdžiui, tapime kažkuo.
Bet bręsdami žmonės suvokia, jog prasmė randama labai kasdieniuose dalykuose.
Darai ką nors, kas yra prasminga, bet kas išdalyta ir tęsiasi daug metų, daug dešimtmečių. Faktas, kad kasdien gali užsiimti kūryba, perduoti žinias, kad turi draugų ar turi mylimąją.
Mums yra duotas laikas, ir laimingi žmonės yra tie, kurie spėja įgyvendinti savo žmogišką potencialą.
Nesufokusuok savo gyvenimo į vieną dalyką, nes tai – iliuzija. Geriau atiduok save kitiems.
– Ar gali taip save dalijančio žmogaus dar likti ir šeimai, mylimam žmogui?
– Brandi pora suranda bendrą kalbą. Mano žmona man yra draugės, partnerės ir išmintingos moters įsikūnijimas.
Tačiau jeigu aš užsimirščiau ir pradėčiau su ja bendrauti kaip televizinis Leonidas Donskis, ji man to neatleistų – ji iš manęs paprasčiausiai išsityčiotų.
Tam ir žmona, kad galėtų šaipytis iš tų, į kuriuos kartais pernelyg rimtai žiūri kiti žmonės.
Žmogus sugenda, kai pradeda manyti, kad jo žinomumas ir padėtis garantuoja kitų žmonių meilę.
Žmonės patys modeliuoja savo santuoką – nėra vieno laimės ir buvimo kartu scenarijaus.
Šeima nenukenčia, jei žmonės, nors ir labai užsiėmę profesinėje srityje, moka papildyti vienas kitą. Jie gali vienas kito visą gyvenimą siekti. Būti patys geriausi draugai.
– Tokia platoniška draugystė? Be sekso?
– To nesakiau. Turbūt tai įmanoma.
Tačiau aš nesu tokio tipo entuziastas.
Priskiriu save prie tokių vyrų, kurie netiki, kad gali egzistuoti sekso požiūriu visiškai neutrali draugystė tarp vyro ir moters.
Mano patirtis byloja, kad tai yra graži saviapgaulė.
L.Donskio gyvenimo datos ir faktai
* Filosofas, kultūros kritikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius L.Donskis gimė 1962 m. rugpjūčio 13 d. Klaipėdoje. Baigė lietuvių filologiją ir teatro pedagogiką Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos pedagogikos fakultete, vėliau apgynė disertacijas Vilniaus ir Helsinkio universitetuose.
* Jis dirbo JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos universitetuose bei pažangiausių tyrimų centruose. Nuo 1997 m. dėstė Helsinkio universitete, nuo 2007 m. – Bolonijos universitete, Italijoje, ir Korvino universitete Budapešte, Vengrijoje.
* L.Donskis yra daugiau nei 30 knygų ir daugiau nei 500 straipsnių Lietuvos bei užsienio plačiajai ir akademinei spaudai autorius. Jo lietuvių ir anglų kalbomis parašyti darbai išversti į Brazilijos portugalų, danų, estų, ispanų, italų, korėjiečių, lenkų, portugalų, rumunų, rusų, suomių, švedų, turkų, ukrainiečių, vengrų ir vokiečių kalbas.
* 2004 metais Europos Komisija suteikė jam Tolerancijos ir įvairovės ambasadoriaus Lietuvoje titulą.
* 2009–2014 metais L.Donskis buvo Lietuvos atstovas Europos Parlamente, dirbo Liberalų ir demokratų aljanso „Už Europą“ frakcijoje ALDE. Po kadencijos Europos Parlamente grįžo prie akademinio darbo.
* L.Donskis kurį laiką buvo dienraščio „Lietuvos rytas“ apžvalgininkas.
