- Kęstuti, kaip jūs jaučiatės? Pats esate gerokai aplamdytas, turbūt jaučiate ne vien fizinį skausmą, bet ir emocinį sunkumą.
- (K.Skrupskelis) Žinoma, poilsio labai reikia. Norėtųsi tiek fiziškai pailsėti, tiek morališkai.
- Saulius buvo labai geras jūsų draugas?
- (K.Skrupskelis) Taip, su Sauliumi buvome pažįstami daugiau nei 10 metų, 6 metus kartu kopėme. Jis buvo geras mano draugas.
- Puikiai vienas kitą supratote ir, turbūt, kopdami galėjote numatyti vienas kito veiksmus?
- (K.Skrupskelis) Taip, buvo ilgos treniruotės, nes kiekvienam kopimui ruošėmės atskirai. Vienas kitą supratom iš pusės žodžio.
- Su Sauliumi kartu kopėte, norėdami paminėti valstybės šimtmetį. Jums ar Sauliui kilo tokia idėja?
- (K.Skrupskelis) Pati idėja šimtmečio proga užkopti sudėtingą techninį maršrutą ir taip pažymėti Lietuvos vardą, šimtmetį kilo Sauliui. Būtent jo iniciatyva buvo pasirinktas Tian Šanio kalnų masyvas, Ala-Arča.
- Nusileidimas žemyn buvo lemtingas. Ar jūs įsivaizduojate, kas įvyko, kodėl Saulius nukrito?
- (K.Skrupskelis) Neturiu jokių minčių, galiu tik spėlioti, bet nenoriu užsiimti spėliojimais. Turbūt susidėjo daugelis aplinkybių. Buvo tamsu, mes abu buvome pavargę, bendroje sumoje nuo mūsų išėjimo iš stovyklos, kur nakvojome, iki Sauliaus nukritimo buvo praėjusi beveik para. Sunku pasakyti, galėjo iš viršaus tiesiog atlėkti akmuo ir numušti Saulių.
- Jūs pasakojote, kad kopėte žemyn ir Saulius pro jus tiesiog pralėkė, jau rėkdamas. Ar tuo metu supratote, kas įvyko? Ar dar galvojote, kad galite jam kaip nors padėti?
- (K.Skrupskelis) Tuo momentu kažkiek išgyveni emociškai, tie pirmi veiksmai, kurių ėmiausi Sauliui praskridus pro mane – bandžiau su juo susisiekti per raciją, mes turėjome tarpusavio ryšį, bandžiau šaukti į tamsą, bet jokio atsakymo nebuvo. Kažkiek desperatiškai bandžiau leistis ta kryptimi, kur jis krito, bet vėliau, susivokęs, supratau, kad tas aukštis yra per didelis, kad būtų tikimybė išgyventi.
- Sauliau, jums pažįstamas šis maršrutas, kuriuo kopė Kęstutis su Sauliumi?
- (S.Damulevičius) Man suprantamas sudėtingumas. Gali būti kelios aplinkybės, kurios lėmė būtent šį kritimą. Alpinistai leidosi standartiniu metodu, dėl to jie buvo nesusirišę viena virve, kadangi virvės naudojamos būtent tik nusileidimui. Kas atsitiko tiksliai, parodys tyrimas, kadangi tą darys tiek gelbėtojai Kirgizijoje, tiek alpinizmo asociacija. Iš turimos rastos įrangos galima nuspėti tam tikrus dalykus.
- Saulius nukrito su visa įranga?
- (K.Skrupskelis) Taip, Saulius nukrito su visomis virvėmis ir visa įranga, kuri tuo metu ant jo buvo.
- Reiktų suprasti, kad kažkur neužsikabino ar kažkas nuslydo?
- (S.Damulevičius) Klausimas, kokia jėga lėmė, kad saugos taškai šioje vietoje neatlaikė. Ar tai buvo akmens perkirtimas, ar žmogiška klaida, dėl ko įvyko atsikabinimas, pavyzdžiui, nuo virvių, tiksliau sakant, saugos taškų, to pasakyti negalime.
- Kęstuti, ar buvo kokių nors klaidų kopiant?
- (K.Skrupskelis) Kažkokių esminių klaidų nebuvo, mes pakankamai greitai judėjome maršrute, nors žinojom, kad jis sudėtingas. Planavome per 24 val. sulipti visą maršrutą ir nusileisti. Per šiek tiek mažiau nei 16 val. buvome maršruto viršuje. Buvome pavargę. Nesileisti – tokios priemonės nebuvome numatę, nes yra 5 km aukštis, žiema, šalta, šaltis apie minus 30 laipsnių, stiprus vėjas, nėra patogios vietos nakvynei, reiktų miegoti sėdint. Todėl buvo iš anksto suplanuota, kad mes pasiekiam viršūnę ir leidžiamės tuo pačiu maršrutu.
- Po to, kai Saulius nukrito, jūs kurį laiką kabėjote. Įsivaizduoju, kad minčių galvoje buvo visokiausių?
- (K.Skrupskelis) Taip. Jau šiek tiek apsiraminęs supratau, kad daug išeičių neturiu – arba laukti, kol ateis pagalba, nes nė vienu racijos kanalu nepavyko susisiekti nei su gelbėtojais, nei su apskritai kažkuo gyvu. Telefonas, žinoma, tose apylinkėse neveikia. Priėmiau sprendimą tiesiog laukti ryto ir prašvitus leistis be saugos.
- Ir 26 valandas keliavote iki stovyklos.
- (K.Skrupskelis) Iki ledyno, nusileidimo keliavau apie 12 valandų, tada stovykloje – tokiame metaliniame namelyje pernakvojau, jis visiškai atviras, po 5-6 valandų kėliausi ir iš ryto išėjau į bazinę stovyklą. Iki jos ėjau 26 valandas. Paprastai tas atstumas įveikiamas per 2-2,5 valandos. Tiesiog mano sužeidimai man neleido greitai judėti. Tai užtruko daugiau nei parą.
- Gal nuskambės žiaurokai, bet bent jau pastaraisiais metais susidaro įspūdis, stebint tokias tragiškas alpinistų nelaimes, kad kone kiekvienais metais kalnams prireikia aukos. Nuo 1959 metų jau žuvo 21 alpinistas. Kaip tai galima paaiškinti?
- (S.Damulevičius) Kiekvienas atvejis, kuris nutiko, yra individualus ir skirtingos aplinkybės lėmė nelaimingus atsitikimus. Nuo nepriklausomybės laiko susiformavo nauja alpinistų karta, kurie stengiasi vykdyti aukštus sportinius normatyvus, konkuruoti vienas su kitu, dalyvauja čempionatuose. Tai yra vienas iš sportinės alpinizmo dvasios elementų – siekti aukštesnių tikslų, kopiant vis sudėtingesnius įkopimus. Saulius ir Kęstutis yra ne kartą buvę Lietuvos alpinizmo čempionatų, Baltijos alpinizmo čempionatų laureatais ir prizininkais. Jie stipriai pasirengę. Ta viršūnė ir maršrutas, kuriuo kopė – į Laisvosios Korėjos kalną kopiantys alpinistai net sovietų laikais dažnai būdavo Sovietų Sąjungos prizininkais. Ypač, jei pirmas įkopimas būdavo vykdomas. Tai labai aukštas normatyvas, reikalaujama labai aukšto techninio pasirengimo. Be abejo, yra daug pavojų, kurie gali nutikti ir sudėtingumas lemia tam tikrus dalykus. Dar prisideda ir žiema. Dauguma nelaimingų atsitikimų nutinka žiemą. Nepamirštam ir to, kad beveik 80 proc. nelaimingų atsitikimų bendrai, žiūrint alpinistų statistiką, žiemą įvyksta. Žmonės yra pavargę, žiemą diena trumpesnė, reikia dirbti šalčio sąlygomis, atsiranda daug techninių kliūčių. Jeigu pasikeičia meteorologinės sąlygos ar lavina, griūtis gali būti – viskas akumuliuojasi labai greitai.
- Kodėl tokia trauka kalnams?
- (S.Damulevičius) Kiekvienas sprendžia individualiai, kam pašvęsti savo gyvenimą, ko siekti bendrai. Ar užtenka tik kažkokiame savo rutulyje gyventi, ar nori siekti daugiau, išbandyti save. Sportinė aistra yra.
- Sauliau, jūs esate sakęs: „Kai kalnai pašaukia, reikia eiti“. Alpinistų bendruomenėje yra toks dalykas kaip skambučiai iš aukščiau. Jeigu nutinka kažkas panašaus, kaip Kęstučiui, galbūt tai yra signalas, kad kitą sykį nebebandyti ar kurį laiką palaukti. Ar jus ši situacija stabdo?
- (K.Skrupskelis) Apsisprendimui reikės laiko. Ir fiziškai, ir morališkai pailsėti ir tada sprendimą priimti.
- Gal jums žinoma, kaip laikosi Sauliaus šeima?
- (K.Skrupskelis) Teko bendrauti su jo žmona Šarūne iškart po įvykių ir suradus Sauliaus kūną. Žinoma, jai yra sunku ir sunku net suvokti, ką ji šiuo metu išgyvena.
- Ką Saulius veikė gyvenime be alpinizmo?
- (K.Skrupskelis) Kiek žinau, jis buvo IT srities specialistas, dirbo valstybinėje įmonėje.
- Kas jam buvo kalnai?
- (K.Skrupskelis) Saulius buvo atviras, kalnai jam buvo labai svarbus hobis ir gyvenimo dalis. Nuolatos, tiek metų, kiek jį pažįstu, jis savo žinias skirdavo jaunųjų alpinistų mokymui, vesdavosi jaunus, nepatyrusius alpinistus į kalnus, dalyvaudavo kaip instruktorius Lietuvoje vykstančiuose mokymuose. Taip pat daugelio varžybų organizatorius, dalyvis, prizininkas. Šioje srityje plačiai dirbo.
- (S.Damulevičius) Jis buvo vienas labiausiai patyrusių dabartinių bendruomenės narių. Jis turbūt vienintelis iš mūsų kartos, kuris įgijo formalų paruošimą instruktorių mokykloje Rusijoje ir tas žinias perduodavo, nuolat dalyvaudavo asociacijos veikloje, dalindamasis tiek žiniomis, tiek padėjo su įvairiais organizaciniais dalykais. Yra alpinistai, kurie vieną kartą į du metus sugalvoja kažkur užlipti, užsidėti varnelę, bet yra žmonių, kurie tik tuo pastoviai gyvena ir nuolat tobulėja. Alpinizme bendrai pavojai skirstomi į subjektyvius, kas priklauso nuo žmogaus, iš dalies priklauso nuo sveiko proto, nors tai yra dar ir fizinis pasirengimas, techninių įgūdžių pasirengimas. Dar didelė dalis yra objektyvių pavojų, kas priklauso nuo pačio kalno, sąlygų, įvairių kitų dalykų, kas ten nutinka. Dabar mes išgyvename niūrią duobę Lietuvos alpinizme, kur per trumpą laiką nutiko tiek daug nelaimingų atsitikimų. Tai nėra normalu. Alpinistai nėra savižudžiai, mes nesiekiame taip save įprasminti – kopdami ir kažkada likdami kalnuose. Visi mes turime darbus, šeimas, turime daug kitų siekių, ne tik alpinistiniame gyvenime. Kas lėmė tokią duobę, sunku pasakyti. Sveiko proto nebuvimas – tikrai nesakyčiau, kadangi visi kažką gali prarasti. Mūsų alpinizmo bendruomenėje žmonės užima ir labai aukštas pozicijas, yra vertinami savo darbe, specialistai. Tai susiję ne su sveiko proto nebuvimu, o aistra ir tam tikromis sąlygomis, kur ne visada pakovosi prieš gamtą. Ne visada gali viską nuspėti. Kai kam gal sunku patikėti, kad šiais laikais dar negali paimti ir išsikviesti sraigtasparnio, kai tau prireikia. Bet yra žiema, pūga, sąlygos, ryšio problemos ir kai kuriose Žemės vietose žmogus tik su stichija gali kovoti. Kai viskas pasisuka prieš tave, labai sunku atsilaikyti.
„Lietuva tiesiogiai“ - nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
