„Šiandien tobula diena“, – vaikščiodama po Rejino kalnus Norvegijoje mokslo draugui Daumantui Šoriui ištarė Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedros studentė Rūta Šakinytė.
Nei ji, nei D.Šoris tą kartą neįtarė, kad linksmai, draugiškai, gyvenimo džiaugsmu spinduliuojančiai merginai gyventi buvo likusios vos kelios valandos.
R.Šakinytė žuvo atlikdama praktiką kalnuose, į kuriuos ją ir dar penkis būsimus geologus siuntė Vilniaus universitetas.
Dabar jo vadovybė kratosi atsakomybės dėl studentės žūties – esą ji pati kalta, nes su D.Šoriu savavališkai nukrypo nuo nurodyto kurso.
„Universitetas mūsų net neatsiprašė, jis neprisiima kaltės ir jau daugiau kaip dvejus metus šmeižia mano žuvusį vaiką“, – piktinosi 63 metų A.Šakinis, kuris pats bando aiškintis, kas 2015-ųjų birželio 27 dieną įvyko Norvegijos kalnuose ir dėl kieno kaltės jis turėjo palaidoti vos 21 metų sulaukusią dukterį.
Aptardavo naują maršrutą
Į praktiką Norvegijoje savo dukterį A.Šakinis išleido nieko blogo nenujausdamas. Tai nebuvo pirmoji Rūtos kelionė, kuria rengė universitetas, o ir jos pradžia nieko blogo nežadėjo.
Šeši studentai su praktikos vadovu Audriumi Čečiu į Norvegiją išvyko birželio 11-ąją. Devynias dienas jie gyveno ir dirbo Bergeno apylinkėse, o vėliau persikėlė į Hemsedalį, kuriame, kaip vėliau tyrėjams aiškino A.Čečys, turėjo savarankiškai atlikti vietovės kartografiją.
Studentai dirbo poromis, į kalnus išeidavo anksti rytą ir apėję savo teritoriją vakare sugrįždavo.
Maršrutus studentai pasirinkdavo patys, o A.Čečys tam pritardavo žodžiu. Taip nelaimingą atsitikimą tiriantiems pareigūnams per apklausas nurodė patys universiteto atstovai.
„R.Šakinytės žūties išvakarėse, birželio 26-ąją, kaip ir kiekvieną vakarą, praktikos vadovas peržiūrėjo studentų dienos darbų rezultatus, taip pat tikrino, ar tinkamas jų suplanuotas naujas maršrutas.
R.Šakinytės ir D.Šorio pasirinktas maršrutas eiti toliau į pietvakarius ir lipti į Rejino kalną praktikos vadovo nebuvo patvirtintas“, – jau po R.Šakinytės mirties paaiškinime Vilniaus universiteto sudarytai nelaimingo atsitikimo tyrimo komisijai parašė A.Čečys.
Paskutinis taškas – viršūnė
Tai, kad maršrutas esą nebuvo patvirtintas, taps viena pagrindinių priežasčių, kodėl universitetas kaltę dėl studentės žūties vers jai pačiai.
Tačiau A.Šakinis mano, kad bandymas įkopti į Rejino kalną buvo numatytas jo dukters ir jo bendramokslio maršrute.
Apie tai savo pirminiuose paaiškinimuose kalbėjo ir D.Šorys.
„Užkopėme į 1260 metrų viršukalnę, ten pavalgėme, aprašėme uolienas.
Po to ėjome toliau, pusvalandžiui sustojome pailsėti prie namelio, pastatyto funikulieriaus viršutinėje stotelėje. Tad kalnų keliuku keliavome į Rejino kalną – 1470 metrų aukštį.
Užkopę į kalną grožėjomės vaizdu, užfiksavome paskutinį maršruto tašką“, – praėjus penkioms dienoms po Rūtos žūties Vilniaus universiteto komisijai rašė D.Šorys.
Nukrito nuo skardžio
Baisi nelaimė įvyko studentams grįžtant į savo laikiną gyvenamąją vietą.
„Aš ėjau priekyje, Rūta buvo atsilikusi 5–10 metrų. Nusileidimas pradėjo kiek statėti, tačiau buvo saugu.
Eidamas toliau pastebėjau dar didesnį statėjimą ir už 20 metrų esantį skardį. Paėjome kiek arčiau, iki skardžio buvo likę 10 metrų.
Pamatęs, kad nebepraeisime, pasakiau Rūtai, kad sustotų palaukti, kol aš įsitikinsiu, ar nepereisime iš kito šono, nes kairėje pusėje buvo nestati terasa.
Rūta liko man už nugaros, aš terasa paėjau 5–10 metrų ir pamačiau, kad terasa taip pat apribota skardžio. Tada staiga išgirdau garsą, atsisukau ir pamačiau, kaip Rūta verčiasi nestačiu šlaitu, o tada nugarma nuo skardžio“, – nelaimės akimirkas prisiminė D.Šorys.
Vilniuje prabilo kitaip
Praėjus vos savaitei jaunuolis kai kuriuos savo žodžius paneigė. Jis patikslino kalno aukštį – 1370 metrų – ir pareiškė, kad paskutinį tašką Rejino viršukalnėje aprašė ne A.Čečio liepti, o savo iniciatyva.
A.Šakinis mano, kad pakeisti savo liudijimą D.Šorį privertė universiteto vadovybė, supratusi, kad dėl jauno žmogaus žūties jų laukia dideli nemalonumai.
Ir tai nebuvo vienintelė detalė, kurią savo liudijimuose pakeitė D.Šorys.
Norvegijos policijos pareigūnams liudijęs, kad Rūtos žūties vietą jis nurodė naudodamasis žemėlapiu ir kompasu, vėliau jis pradėjo teigti koordinates nustatęs tik kompasu, nes esą eidama į kalnus R.Šakinytė specialiai paliko žemėlapį bute, kuriame gyveno kartu su praktikos vadovu ir kitais studentais.
Kodėl užsiminė apie pinigus?
Ši jo versija sutapo su A.Čečio liudijimu Vilniaus univeriteto komisijai.
„Išlydėdamas studentus į maršrutus praktikos vadovas pastebėjo R.Šakinytės ir D.Šorio žemėlapį gulint ant stalo.
Praktikos vadovas jį paėmė ir padavė R.Šakinytei. Į tai ji atsakė, kad žemėlapis jai nereikalingas, nes užteks žemėlapio mobiliajame telefone, be to, ji jau atsimena vietovę atmintinai. Jai buvo pasakyta, kad negalima eiti į kalnus be žemėlapio.
Ji žemėlapį paėmė, tačiau vakare praktikos vadovas pastebėjo jį gulintį ant stalo šalia durų“, – rašė A.Čečys, nors iškart po Rūtos žūties liudydamas Norvegijos pareigūnams apie tariamai paliktą žemėlapį net neužsiminė.
Tačiau jis kažkodėl prabilo apie merginos turtinę padėtį: „Ji yra kilusi iš turtingos šeimos, bet turėjo finansinių sunkumų.“
Kodėl praktikos vadovas norvegams kalbėjo apie dukters finansinius reikalus, A.Šakinis neįsivaizduoja iki šiol: „Galbūt jis bandė kurti savižudybės versiją, tačiau ji visiškai nelogiška.
Dukra iš savo kišenės padengė studentų nakvynės išlaidas Hemsedalyje. Mat vos tik atvykus į jį A.Čečys sužinojo apie savo tėvo mirtį, tad studentus paliko gatvėje, o pats išskrido į Lietuvą.“
Nei draudimo, nei sutarties
Vyras įsitikinęs, kad Geologijos ir mineralogijos katedros studentų praktika Norvegijos kalnuose nuo pat pradžios buvo rengiama aplaidžiai.
Su studentais nebuvo sudaryta jokia sutartis, jie nebuvo apdrausti ir, kaip vėliau paaiškėjo, net neapmokyti, kaip reikia elgtis kalnuose.
A.Šakiniui pradėjus aiškintis, kodėl nebuvo sutarties, universitetas pasiteisino: „Tai buvo mokomoji praktika, jai jokių sutarčių nereikia.“
„Mokomoji praktika buvo Bergene, kur studentai į kalnus ėjo kartu su praktikos vadovu, o Hemsedalyje – profesinė, kurioje studentai savarankiškai atliko vadovo paskirtas užduotis.
Abi šios praktikos yra nurodytos Studijų programos plano šeštame semestre ir, kaip matyti iš esamų dokumentų, jokios trečios praktikos tą semestrą studentai neatliko“, – vartydamas didžiausią šūsnį dokumentų kalbėjo A.Šakinis.
Aistros dėl sutarties
Tai, kad prieš vykstant į praktiką sutartis su studentais turėjo būti sudaryta, patvirtino ir Studijų kokybės vertinimo centras, į kurį kreipėsi A.Šakinis.
„Vilniaus universitetas turėjo sudaryti sutartį, kurios forma yra tvirtinama švietimo ir mokslo ministro“, – atsakė tuomet centro Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo pareigas laikinai ėjusi Ieva Vaiciukevičienė.
Tokį pat atsakymą A.Šakinis gavo ir iš Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojo Tomo Tomilino.
Susipažinęs su jam pateiktais dokumentais parlamentaras padarė kategorišką išvadą: „Studijų praktika Norvegijoje, Hemsedalio kalnuose, atitinka profesinės praktikos apibrėžimą, todėl pripažintina profesine praktika, Vilniaus universitetas turėjo sudaryti sutartį su studente R.Šakinyte.“
Studentai neturėjo net šalmų
Be to, T.Tomilinas pabrėžė, kad išsiųsdamas studentus į praktiką universitetas buvo visiškai atsakingas už jų saugumą ir privalėjo ir R.Šakinytės palaikus pargabenti į Lietuvą, o ne šią naštą užkrauti ant tėvų pečių.
„Aš pats turėjau vykti į Norvegiją pasiimti kūno – už jo atvežimą sumokėjau 6000 eurų, o universitetas man pasisiūlė sumokėti tik už kapo duobės iškasimą. Tai visiškas pasityčiojimas“, – apmaudo neslėpė A.Šakinis.
Jis kraupo, kad po kalnus vaikščioję studentai neturėjo nei alpinistams skirtų batų, nei jokių apsaugos priemonių: „Aš įsitikinęs, kad jei nelaimės metu dukra būtų dėvėjusi šalmą, ji būtų likusi gyva.“
Aplaidumo neįžvelgia
A.Šakinis dar 2015 metų liepą kreipėsi į prokuratūrą, kad būtų ištirtos visos jo dukters žūties aplinkybės, o kaltieji nubausti, tačiau rezultatai jo kol kas nedžiugina.
Tirti merginos žūties bylą buvo pavesta Vilniaus 6-ajam policijos komisariatui, tačiau per metus, pasak A.Šakinio, tyrėja sugebėjo atlikti vos kelis tiriamuosius veiksmus, todėl jis paprašė, kad tyrimą perimtų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdyba.
Prašymas buvo patenkintas, tačiau A.Šakinio viltis išsiaiškinti kaltuosius dėl dukters mirties sužlugdė Vilniaus apygardos prokuratūra, pernai lapkritį nusprendusi nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes nei universiteto Gamtos fakulteto vadovų, nei į praktiką studentus lydėjusio A.Čečio veiksmuose neįžvelgė nei aplaidumo, nei nusikaltimo požymių.
Tėvas tebeieško atsakymų
Nevilties prislėgtas tėvas nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą apskundė aukštesniam prokurorui, o šiam skundo netenkinus – Vilniaus miesto apylinkės teismui. Šio teismo teisėjas Ovidijus Ramanauskas dar kartą pakartojo: „Kaltų dėl R.Šakinytės žūties nėra.“
„Teisėjas tik perrašė prokuratūros nutarimą, dalį mano skundo, tačiau visiškai nesigilino į žūties aplinkybes ir nesutampančius parodymus. Vienoje apklausoje net pats A.Čečys prisipažino, kad mano dukra ir D.Šorys Rejino kalno viršūnėje atsidūrė ne atsitiktinai“, – kalbėjo A.Šakinis ir pateikė A.Čečio apklausos protokolą.
2016 metų rugpjūčio 2 dieną, liudydamas Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos tyrėjai Ingai Bikauskienei, praktikos vadovas prisipažino: „Dabar negaliu pasakyti, kokį paskutinį tašką turėjo aprašyti Rūta ir Daumantas.
Jei Daumantas sakė, kad paskutinis taškas buvo kalno viršūnėje, galbūt taip ir buvo.“
Pranešti apie mirtį pamiršo
Vilniaus apygardos teismas, kuriam A.Šakinis apskundė nepalankų žemesnės instancijos teismo sprendimą, neseniai nurodė tęsti ikiteisminį tyrimą.
Vyras tikisi, kad pagaliau bus paskirta darbų saugos ekspertizė, kurios per pustrečių metų tyrėjai taip ir nesugebėjo atlikti.
„Dukters seniai nėra, o mes iki šiol nežinome, ar per studentų praktiką buvo laikomasi darbų saugos reikalavimų, kas už juos buvo atsakingas.
Mūsų surinkti duomenys rodo, kad A.Čečys neturėjo tinkamos kvalifikacijos tokioms praktikoms rengti, o dukrai žuvus net nepasivargino nuvykti į nelaimės vietą“, – stebėjosi A.Šakinis.
Jį ypač skaudina universiteto atsakingų asmenų elgesys ir už darbų saugą atsakingo Viktoro Sokolovo paaiškinimas policijai.
Paklaustas, kodėl jis apie R.Šakinytės mirtį neinformavo nei prokuratūros, nei policijos, nors tai privalėjo padaryti, V.Sokolovas atsakė: „Buvo poilsio diena, o vėliau pamiršau.“
„Žmonės net gyvūnų mirties taip greitai nepamiršta, o čia žuvo studentė, jaunas žmogus, tačiau jis per porą dienų tai pamiršo“, – stebėjosi dukters netekęs A.Šakinis.
