R. Kalinausko teigimu, vieną birželio popietę jam paskambinusi žmona pranešė, kad Pošvenčio kaime dega miškas, jį gesina netoliese gyvenantys žmonės. Tačiau net praėjus pusvalandžiui po skambučio bendruoju pagalbos numeriu 112 gaisravietėje ugniagesiai nepasirodė. Todėl R. Kalinauskas nuvažiavo į Prienus (iki jų - 7,5 km) ir apie degantį mišką tiesiogiai pranešė Prienų rajono priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos pareigūnams. Šie nutarė vykti gesinti gaisro patys, nors pranešimo nebuvo gavę. Taip praėjus valandai nuo pirmo pranešimo bendruoju pagalbos numeriu jie pasirodė Pošvenčio kaime.
Tuo metu vietos gyventojai jau buvo apmalšinę gaisrą, tad Prienų ugniagesiams beliko baigiamieji darbai. Nuslopinus ugnį į iškvietimo vietą atvyko ir Bendrojo pagalbos centro (BPC) pasiųsta Pakuonio miestelio ugniagesių „komanda“, ją sudarė vienas narys – vairuotojas. „Keista, kad gesinti degančio miško nuspręsta siųsti ugniagesių „komandą", įsikūrusią nuo gaisro vietos už 20 kilometrų, o ne iš Prienų, iki kurių - tik 7,5 kilometro“, - svarstė R. Kalinauskas.
Prienų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko Gintauto Baltrimo teigimu, gaisras Pošvenčio kaimo pamiškėje nebuvo itin pavojingas, todėl ten pasiųsta tik viena gaisrininkų komanda. BPC atstovė viešiesiems ryšiams Vilma Juozevičiūtė teigė, kad centro darbuotojai vadovaujasi ekstremaliems įvykiams likviduoti planu, jame numatytos priešgaisrinės gelbėjimo pajėgos, kurios galėtų greičiausiai, kvalifikuočiausiai ir veiksmingiausiai atlikti gelbėjimo darbus.
