A.Kauneckas gerai prisimena ir prieš maždaug mėnesį Šiauliuose, Tilžės gatvėje, kilusį gaisrą.
„Buvo gautas iškvietimas, kad dega medinis gyvenamasis namas. Atvykome, buvo sudaryta grandis, su kvėpavimo aparatais patekome į vidų, vieną kambarį patikrinome, o kitame kambaryje išvydome vyrą, kuris nesiorientavo aplinkoje. Jį išvedėme iš uždūmintų patalpų, vyras buvo apsinuodijęs dūmais. Perdavėme jį medikams. Paiešką tęsėme toliau. Sėkmingai užgesinome gaisrą, ugnis iš pirmojo aukšto jau buvo persimetusi į antrąjį,“ – pasakoja ugniagesys gelbėtojas.
Priešgaisrinėje apsaugoje jis dirba septyniolika metų. Tarp daugybės jo gesintų gaisrų, tai pirmoji išgelbėta žmogaus gyvybė. Andrius to nesureikšmina ir nesijaučia didvyriu.
„Smagiausia man – nuoširdus „ačiū“. Manau, kad didvyriai yra Ukrainoje, ten iš tikrųjų daug iššūkių turi ugniagesiai gelbėtojai“, – tvirtina jis, pasidžiaugdamas, kad visa jų pamaina – savo šalies patriotai, nuoširdžiai dirbantys jiems patikėtą darbą.
Skyrininku A.Kauneckas dirba pora metų, prieš tai keturiolika metų – ugniagesiu gelbėtoju. Jo darbo vieta visada buvo Šiauliuose, niekada nesiblaškė ir neieškojo geresnio miesto. Per tiek darbo metų būta įvairių patirčių.
A.Kauneckas papasakoja linksmą istoriją apie medyje įstrigusio kačiuko gelbėjimą: „Katinas kniaukė aukštai įlipęs medyje, mes atvažiavome, įvertinome situaciją, pasistatėme kopėčias, bandėme gelbėti, o jis peršoko į kitą medį, nušoko į apačią ir... nubėgo. Gyvūnų pasaulyje neretai taip nutinka, kad jie išsigelbėja patys, o štai su žmonėmis tokių istorijų reta.“
Kita gelbėjimo istorija irgi baigėsi laimingai.
„Vykome gelbėti lifte įstrigusių žmonių. Kartu su mumis į įvykio vietą buvo iškviesti ir liftininkai. Jie ir atidarė liftą. Iš jo išėjo šeši žmonės, visi garbaus amžiaus, senjorai. O liftas gali kelti tik iki 200 kg. Matyt, jie nelabai žinojo reikalavimus, kiek tilpo, tiek sulipo į tą liftą. Nesirūpino savo saugumu. O galėjo toks pasivažinėjimas baigtis labai blogai, jeigu liftas būtų neatlaikęs svorio ir nukritęs su jame esančiais žmonėmis,“ – prisimena A.Kauneckas.
Į ugniagesybą jis atėjo atsitiktinai, pamatė skelbimą, kad ieškomi ugniagesiai gelbėtojai.
„Sudomino, nusiunčiau CV, pakvietė, atitikau visas sąlygas. Baigiau Ugniagesių gelbėtojų mokyklą ir, iš tikrųjų, niekada nesigailėjau, nes man patinka šis darbas,“ – sako skyrininkas.
Jis džiaugiasi, kad jau ne vieneri metai vykdomos įvairios prevencinės akcijos, ugniagesiai gelbėtojai lanko gyventojus, tikrina, ar turi dūmų detektorius. Primena, kad nuolat rūpintųsi savimi ir savo turtu: bent du kartus per metus išsivalytų kaminą, įsigytų dūmų detektorius, nes tai padeda išgelbėti daug gyvybių. Vesdami vaikų ir mokinių ekskursijas ugniagesiai gelbėtojai ne kartą yra pastebėję, kad apie 80 proc. vaikų žino, kaip išsikviesti skubiąją pagalbą ir teisingai pasako telefono numerį 112 , kiti mano, kad reikėtų rinkti 911...
„Akivaizdu, kad prevencinis darbas neturi nutrūkti, jis turi vykti nuo mažiausiųjų iki senjorų,“ – mano A. Kauneckas.
Optimizmo jis nestokoja – regi gražią ugniagesių ateitį, nes jų gretas papildo motyvuoti, žingeidūs, nebijantys darbo ir norintys gerai dirbti jauni žmonės.
„Manau, bus smagu kartu dirbti, nes auga graži pamaina,“ – tikisi A. Kauneckas.
