Tiesa, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad yra gerų žinių. Šiemet daugiau stojančiųjų pasiekti rezultatai atitiko valstybės finansuojamoms vietoms keliamus reikalavimus. Tokių buvo 75 proc. (2020 m. – 63 proc.). Tai reiškia, kad per 1000 jaunuolių daugiau nei pernai sulaukė nemokamų studijų.
Viena priežasčių – akivaizdi. Šiemet matematikos egzaminą, kuris su mažomis išlygomis yra privalomas slenkstis siekiant, kad už mokslą netektų mokėti, išlaikė kur kas daugiau abiturientų. Pernai kalbėta apie katastrofą, mat net trečdalis laikiusiųjų neįveikė matematikos lygumų ir užkaborių, o šiemet tiksliojo mokslo išbandymus atlaikė beveik 85 proc. atvykusiųjų į egzaminą. Natūralu, kad ir didesniam būriui jaunų žmonių atsivėrė valstybės finansų aruodas.
Tiesa, dalis pedagogų aiškina, kad COVID-19 į nuotolinį mokymąsi įspeisti dvyliktokai per brandos egzaminų sesiją sulaukė paprastesnių užduočių, taigi ir įveikti jas buvo lengviau.
Dar viena šiųmečio priėmimo žinia – dviem šimtais daugiau jaunų žmonių pasirinko studijuoti inžineriją. Daugybę metų kalbama, kad šioje srityje akivaizdus darbuotojų stygius, o socialinių mokslų, kurie it medus vilioja jaunuolius, specialistai sunkokai įsitvirtina darbo rinkoje. Galima viltis, kad kitais metais bus įgytas pagreitis ir būsimų inžinierių dar pagausės.
Vis dėlto populiarioji trejybė – socialinių, sveikatos mokslų, verslo ir viešosios vadybos studijų krypčių programos – nesikeičia jau ne vieną dešimtmetį.
Žvelgiant į šiemečio priėmimo į aukštąsias mokyklas skaičius galima matyti ir tai, kad dar pagilėjo duobė, kuri gali pavirsti bedugne.
Darbo rinkos analitikai sutartinai aiškina, kad po kelerių metų laukia itin dramatiška padėtis – šiuo metu dirbantys mokytojai dalykininkai išeis į pensiją ir nebus kam jų pakeisti.
Tapti mokytojais, šiemečio pagrindinio priėmimo duomenimis, panoro apie 850 jaunuolių. Tai daugiau nei pernai, bet pažvelgus atidžiau matyti, kad didžiausia bėda – mokytojų dalykininkų, ypač matematikų, fizikų, chemikų, lituanistų ar anglistų, stygius – neišspręsta.
Skaičiuojama, kad šių programų pirmakursių, kurių bendrojo ugdymo mokyklų vadovai artėjant rugsėjui ieško su žiburiu, studijas pradės per šimtą. O kiek iš jų peržengs klasės slenkstį po ketverių metų, jau kitas klausimas. Atsakymas, į kurį, jei pasiremtume ankstesnių metų patirtimi, teikia nedaug vilčių. Be to, nežinia, kiek vos iškeptų pedagogų norės vykti dirbti į regionus, kur mokytojų itin trūksta.
Akivaizdu, kad antras 300 eurų stipendijų būsimiems pedagogams dublis netapo masalu.
Švietimo strategai neslepia tikėjęsi, kad prieš metus dar ankstesnių valdančiųjų įvesta finansinė paskata šiemet suvilios daugiau jaunuolių rinktis mokytojo kelią.
Bet vilionės pasiteisino tik skaičiuojant tuos, kurie panoro ugdyti ikimokyklinukus ar pradinukus, o būsimą lituanistą ar matematiką sugundyti eurais ne taip paprasta.
Svarstydama, kaip vėjais nelaidyti pinigų, švietimo valdžia planuoja įpareigoti jaunuolius atidirbti už studijų metais kas mėnesį gautus 300 eurų.
Antras užmojis – pinigų duoti tik tiems, kurių labai reikia mokykloms, užuot dalijus stipendijas pasirinkusiems ir taip paklausias vaikystės ar pradinio ugdymo pedagogikos studijas.
Vis labiau linkstama ir keisti mokytojų rengimo strategiją: jei abiturientai nenori išsyk sukti šios profesijos keliu, gal derėtų sočiau finansuoti metų trukmės profesines pedagogines studijas jau įgijusiems matematikos ar biologijos specialybę?
Gal pedagogo kelias labiau traukia brandesnius žmones?
O galbūt galimus ateities pedagogus turėtų žvejoti pačios bendrojo ugdymo mokyklos, mokytojai, kurie geriausiai pažįsta vaikus, įžvelgia jų talentus, polinkius?
Tuo metu kalbėdama apie gamtos, tiksliųjų mokslų specialistų (tarp jų – mokytojų) trūkumą švietimo, mokslo ir sporto ministrė aiškino, jog bėda yra ta, kad mažai ir kasmet vis mažiau abiturientų laiko fizikos ar chemijos egzaminus.
Žodžiu, išsiveržti iš užburto rato artimiausiu metu vargu ar pavyks. Tikslieji ar gamtos dalykai turi tapti patrauklūs. O tai reiškia ir bendrųjų ugdymo programų tobulinimą, ir profiliavimo mokyklose pakeitimus, ir karjeros planavimo įvedimą mokyklose ne tik teoriniu, bet išties praktiniu lygiu, ir gerų mokytojų antplūdį į klases.
Dar viena tema, prie kurios po pastarojo priėmimo galbūt sugrįš tiek ministerija, tiek akademinė bendruomenė, – aukštųjų mokyklų tinklo pertvarka. Mat vos kelios jų rugsėjį sulauks daugiau pirmakursių, o daugelyje universitetų ir kolegijų šis rodiklis traukėsi nuo kelių iki keliolikos procentų.
Daugiausia studijų sutarčių dėl valstybės finansuojamų studijų vietų, kaip ir kasmet, sudaryta Vilniaus universitete, Kauno technologijos ir Vilniaus Gedimino technikos universitetuose. Kolegijų trejetukas toks: Vilniaus, Kauno kolegijos, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija.
Šios aukštosios mokyklos, atsiriekdamos didžiausius valstybinio finansavimo pyrago gabalus, konkurentėms kasmet palieka vis sausesnį davinį, o drauge galbūt mina seną nuospaudą, kad universitetų ir kolegijų Lietuvoje tiesiog per daug.
