37 metus kaimo mokykloje dirbanti V. Dovydėnienė: neduok Dieve, kad mokytojas pasakytų vaikui „tu negabus“

Lietuvių kalbos mokytoja Vitalija Dovydėnienė mažame Paluknio miestelyje, esančiame Trakų rajone, vaikus moko jau 37-erius metus. Per juos, pasak jos, buvo visko – jau pasikeitė tiek požiūris į mokytoją, tiek ir patys vaikai, tačiau kai kurie dalykai išliko – vaikams vis dar būtina mokytojo šiluma, meilė ir perduodamos vertybės.

 Mokytoja Vitalija Dovydėnienė.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Mokytoja Vitalija Dovydėnienė.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Mokytoja Vitalija Dovydėnienė.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Mokytoja Vitalija Dovydėnienė.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Mokytoja Vitalija Dovydėnienė.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Mokytoja Vitalija Dovydėnienė.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Mokytoja Vitalija Dovydėnienė.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Mokytoja Vitalija Dovydėnienė.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Mokytoja Vitalija Dovydėnienė.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Mokytoja Vitalija Dovydėnienė.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Paluknio „Medeinos“ gimnazija<br> V.Skaraičio nuotr.
 Paluknio „Medeinos“ gimnazija<br> V.Skaraičio nuotr.
 Paluknio „Medeinos“ gimnazija<br> V.Skaraičio nuotr.
 Paluknio „Medeinos“ gimnazija<br> V.Skaraičio nuotr.
 Mokytoja Vitalija Dovydėnienė.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Mokytoja Vitalija Dovydėnienė.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Mokytoja Vitalija Dovydėnienė.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Mokytoja Vitalija Dovydėnienė.<br> V.Skaraičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

Sep 23, 2021, 7:11 PM, atnaujinta Sep 24, 2021, 8:55 AM

Ilgametė pedagogė ir Paluknio „Medeinos“ gimnazijos direktoriaus pavaduotoja naujienų portalui lrytas.lt papasakojo, kaip atrodo mokytojo darbas kaimo mokykloje, kokie vaikai čia mokosi ir ko ji niekada neišdrįstų jiems pasakyti.

Svajojo apie aktorės karjerą

Paluknio „Medeinos“ gimnazijoje lietuvių kalbos mokanti V.Dovydėnienė pasakojo, kad vaikystėje apie tokią profesiją nė nesvajojo, tačiau lietuvių kalbą mėgo visada. Kaip pati prisimena, dar mokykloje ją ypač patraukė aktorystė.

„Iš pradžių buvo svajonė stoti į aktorinį. Kadangi esu kilusi iš mažo Vabalninko miestelio Biržų rajone, nelankiau jokio dramos būrelio, tačiau mėgdavau dainuoti, deklamuoti eiles. Pirmais metais po mokyklos įstoti nepavyko, nes labai anksti reikėjo pateikti dokumentus, ir neradome notarų kontoros, kur būtų galima nusikopijuoti brandos atestatą.

Tai taip ir likau – įsidarbinau dujofikacijoje, toliau darbavausi Panevėžyje“, – prisiminė mokytoja.

Nors vėliau jai prie savo svajonės vėl pavyko priartėti, V.Dovydėnienė visgi suprato, kad norėtų sukti atgal į mokyklą, tik jau kitame amplua.

„Kitais metais pavyko jau neblogai – iš 150 kandidatų patekau tarp 48 geriausių būsimų aktorių – tai man buvo nuostabi pamoka ir patirtis. Bet vis tik supratau, kad man artimas mokytojo darbas, lietuvių kalba, tad kitais metais jau stojau į pedagoginį institutą“, – sakė mokytoja.

Paklausta, kokia ji pati buvo mokinė, V.Dovydėnienė šypteli: „Nebuvau iš tų penketukininkų tais laikais, bet mokiausi neblogai. Sunkiau sekėsi tikslieji mokslai – matematika, fizika. Bet patiko kalbos, istorija, geografija, labai mėgau kurti eilėraščius.

Sovietmečiu netgi buvo tokia situacija, kai per radiją išgirdau, kaip skaito mano eilėraštį – pasakė, kas aš tokia, iš kokios mokyklos. Buvo malonus siurprizas.“

Į Paluknį ilgametę mokytoją atvedė meilė – čia dirbo ir jos būsimas vyras, ir, nors pora neplanavo Paluknyje užsibūti taip ilgai, šeima čia gyvena iki šiol, laimingai užaugino vaikus bei šiandien augina anūkus.

„Vyras mokslus jau buvo baigęs, o vyrų tuo metu neimdavo į armiją, jeigu jie dirbdavo kaimo mokyklose. Mes susipažinome pedagoginiame institute – jis buvo trečiakursis, o aš pirmakursė. Labai gražiai draugavome, o tada supratau, kad noriu vykti į Trakų rajoną pas būsimą vyrą“, – pasakojo V.Dovydėnienė.

„Nors tikrai negalvojau, kad mes čia taip ilgai apsistosime, nes jis kilęs iš Rokiškio, o aš – Biržų, bet taip išėjo, kad ir įsikūrėme, ir vaikai gimė. Vyras jau senokai išėjęs iš mokyklos į darbą spaudoje, o aš ir likau“, – pridūrė ji.

Mokosi kelios kultūros

Kai 1984-aisiais mokytoja pradėjo dirbti „Medeinos“ gimnazijoje, tai dar buvo trikalbė mokykla – joje mokėsi vaikai iš rusų, lenkų ir lietuvių šeimų. V.Dovydėnienė prisimena, kad iššūkių buvo įvairių, o dėl daugiatautės aplinkos jų atsiranda iki šiol. Prie atskiros lietuviškos mokyklos kūrimo ji pati prisidėjo po 10 metų – 1994-aisiais.

„Lenkų vaikų buvo žymiai daugiau, tad ir daiktus mokykloje dalijome taip: viena kėdė mums, keturios kėdės – tai mokyklai. O dabar lenkų mokykloje sumažėjo, lietuvių iš viso yra 166 mokinukai.

Su direktoriumi lietuvišką mokyklą pradėjome kurti 1994 metais. Startavome su 66 mokiniais, nors vadybinės patirties tuo metu neturėjome visiškai jokios“, – sakė mokytoja.

Jos teigimu, mokyti mokykloje, kurioje yra kelios tautos – sudėtinga.

„Vien tarp vienuoliktokų ir dvyliktokų dabar lietuviškai šneka dvi šeimos, o visi kiti kalba rusiškai arba lenkiškai. O visus mokyti reikia vienodai“, – aiškino V.Dovydėnienė.

Ji prisiminė ir itin nemalonų įvykį, kai prieš daugelį metų gatvėje ją ir kolegę apšaukė vyras, klausdamas, kodėl jos kalba lietuviškai, o ne lenkiškai.

„Jis turėjo lazdą ir grasino ja trenkti. Mes, mokytojai, mokėme jų vaikus, o pas juos buvo toks nusistatymas. Kaip šiandien prisimenu – labai išgąsdinta buvau“, – prisiminimais dalijosi mokytoja.

Mokytojas negali būti pasipūtęs

Paklausta, ar nepavargo tiek daug metų dirbti vienoje mokykloje, V.Dovydėnienė atsidūsta: visko būna.

„Mokiniai, aišku, jau nebe tokie, kokie buvo senais laikais. Tada mokytojas jau savaime buvo autoritetas, koks jis bebūtų. Į kampą netupdydavai, bet griežtesnio žodžio visi paklausydavo. O dabar mokinys pasako: „aš nieko nedarysiu“. Ir turi spręsti, kaip išeiti iš tokios padėties. Dabar atsiranda toks požiūris, kad „aš galiu, noriu – nedirbu, man nepatinka, nedarysiu“.

Bet džiaugiuosi, kad mūsų mokykloje mokosi labai geri vaikai. Tiesą sakant, nepavydžiu mokytojams, kurie turi tų nepaklusniųjų“, – svarstė pašnekovė.

Pasak jos, jei su vaiku sunku susišnekėti, pirmiausia reikia stengtis nusiraminti ir pačiam mokytojui.

„Tiesa, atsimenu, kai vienas vaikas mokytoją išvadino visokiais keiksmažodžiais, o kai kvietėme jį pokalbiui – neatėjo. Tai dabar taikome tokią priemonę, kad vaikus kviečiamės po vieną, tada kalbamės su mokytoju ir socialine pedagoge. Toks individualus dėmesys tikrai labai padeda“, – kalbėjo ilgametė pedagogė.

Pasak V.Dovydėnienės, geras mokytojas turi stengtis išlaikyti su vaikais šiltą ir žmogišką santykį – tik tada ugdymo procesas bus pilnavertis. Ji taip pat neigia, kad kaimo mokyklose mokosi „prastesni“ vaikai.

„Mokytojas neturi būti pasipūtęs ir mandras. Jeigu yra žmogiškas santykis, tai balso tu tikrai nekeli. Labai svarbu ir pajuokauti, jeigu reikia – ir atsiprašyti. Pati esu ne kartą atsiprašiusi. Čia galima tą kalbą surasti, o jei jau norėsi pasirodyti visažiniu ir vaiką truputėlį pažeminsi – to ryšio atrasti tikrai nepavyks“, – aiškino lietuvių kalbos mokytoja.

Kaip tuomet pastebėti kiekvieną vaiką ir duoti jam pakankamai meilės ir dėmesio? V.Dovydėnienės teigimu, netalentingų vaikų tiesiog nebūna.

„Kažkada esu pasakiusi, kad nėra nei vieno netalentingo vaiko. Duok dieve, kad neišsprūstų žodžiai „tu negabus“, nes bent jau aš pati stengiuosi niekada to nepasakyti.

Mano pačios vaikai mokėsi Paluknyje, ir buvo situacija, kai vaikas grįžo namo ir sako: „mamyte, aš negabus matematikai“. Sakau: „iš kur tu tai sužinojai?“ O jis: „mokytoja man sakė“. Tai neduok Dieve, jei šitaip. Juk tada vaikas su tuo susitaiko ir gali nebedėti jokių pastangų“, – svarstė pedagogė.

Paklausta, kas ją mokykloje šiandien įkvepia labiausiai, V.Dovydėnienė prisipažino, kad tam reikia nedaug – kartais užtenka tik kolegų ir vaikų šypsenų.

„Įkvepia dirbti, kai kas nors pavyksta. Net ir tai, jei diena tiesiog prabėga neblogai. Atrodo, kad visos dienos čia panašios, bet, jei surandame bendrą kalbą su kolegomis, jei mūsų vaikai geros nuotaikos, darbuotojai geros nuotaikos – tas nuolat įkvepia“, – sakė mokytoja.

Ji taip pat prisipažino, kad savo darbo šiandien nekeistų į nieką.

„Aišku, kai stojau į pedagogiką, galvojau ir įsivaizdavau, kad būsiu tik lietuvių kalbos mokytoja. Bet gyvenimas taip surikiavo, kad tapau ne visai tokia, kokią save mačiau, nes mano pagrindinės pareigos dabar yra direktoriaus pavaduotojos.

Iš esmės, kartais būna tikrai sunku – kai pradėjau, visko buvo mažiau – mažiau dokumentų, mažiau biurokratijos. Dabar viskas keičiasi“, – portalui lrytas.lt kalbėjo ilgametė mokytoja.

Jūsų mokytojas dėl savo išskirtinumo, talento ar įkvepiančio skatinimo mokytis yra mylimas visos mokyklos? O gal pažįstate mokytoją, kuris pasižymi nepaprastu kūrybiškumu bei aktyvumu visoje mokyklos bendruomenėje? Pasiūlykite ir išrinkite jį šauniausiu Lietuvos mokytoju! Kaip dalyvauti šauniausio Lietuvos mokytojo rinkimuose? Įkelkite jo nuotrauką į specialų projekto polapį, užpildykite registracijos laukelius ir kasdien balsuokite. O vėliau, visa mokykla galės didžiuotis mokytoju, iškovojusiu garbingą titulą.

Dalyvauti konkurse šiemet skatina ir didžiulis prizinis fondas, kuris atiteks laimėtojams, surinkusiems daugiausiai lrytas.lt lankytojų simpatijų. Konkurso organizatorius – naujienų portalas lrytas.lt su trimis, daugiausiai balsų surinkusiais mokytojais paruoš interviu ir publikuos juos portale.

Laimėtojų trejetas bus apdovanotas vertingais rėmėjų prizais: „Benu“ įsteigtomis LIVSANE imuniteto stiprinimo ampulėmis bei „Antėja“ įsteigtais MIDI profilaktiniais sveikatos tyrimais. Dviem, daugiausiai simpatijų surinkusiems mokytojams, atiteks „Lenovo ThinkPad“ verslo klasės kompiuteriai.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.