Pradėsiu nuo mokyklų valgyklų. Iš tiesų jos neregėtai skirtingos. Vienos pustuštės, su menka patiekalų pasiūla, su didelėmis kainomis, o kitos tiesiog perpildytos valgyti susirenkančiais mokiniais ir mokytojais.
Žinoma, galima teigti, kad įvairovė yra gerai, bet jeigu tas kitoniškumas labai jau neigiamas, jeigu į savo mokyklos valgyklą nebeina valgyti keturi penktadaliai mokinių, tai jau nebe įvairovė, o didelis trūkumas.
Nežinia, ar labai įvairovė pasiteisina ir lyginant kainas. Jeigu vienos mokyklos valgykloje sriuba kainuoja eurą, o kitos – 20 centų, taigi skirtumas 5 kartai, arba jeigu panašaus lygio ir kokybės antrasis patiekalas vienoje mokykloje kainuoja 1,2 eur, o kitos mokyklos valgykloje – 4 eur, tai tokia įvairovė tikriausiai nelabai džiugina brangesnių patiekalų valgytojus. Ir ypač jų tėvus.
Iš principo, kaip gyvuoja mokyklos valgykla ir koks jos patrauklumas, labai priklauso nuo mokyklos administracijos pasirinkimų ir nuo savivaldybės politikų sprendimų. Nes skirtingose savivaldybėse veikia skirtingi mokinių maitinimo modeliai.
Vienose mokyklose valgyklas valdo pačios mokyklos ir valgyklų darbuotojai yra ir mokyklos darbuotojai, kitose mokyklose darbuojasi konkursus laimėjusių maitinimo įmonių darbuotojai, trečiose mokyklose maistas negaminamas, o tik atvežamas ir pašildomas. Taigi, kaip mokykla, taip vis kitokia tvarka.
Bet iš esmės, jeigu mokyklos vadovams mokinių maitinimas labai rūpi, jeigu jie skiria daug dėmesio, laiko ir pastangų, tai valgykla ir klesti. Teko aplankyti daugiau nei 300 Lietuvos mokyklų, ir vaizdas jų valgyklose labai nevienalytis. Blogų pavyzdžių nesinori minėti, bet gerus tikrai verta.
Taigi, vertinant patiekalų kokybės ir kainos santykį, vertinant aplinką, vertinant mokyklose pietaujančių mokinių ir mokytojų skaičių, vertinant aptarnavimą, tikrai solidžiai ir šauniai atrodo tiek Vievio gimnazija, tiek Mažeikių M.Račkausko gimnazija, tiek Velžio gimnazija, tiek Kėdainių „Atžalyno“ gimnazija, tiek Panevėžio K.Paltaroko gimnazija, tiek Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija, tiek Josvainių ar Viduklės gimnazijos.
O privačios mokyklos, tarkime, Vilniaus privati gimnazija, Vilniaus Krikščionių gimnazija ar Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazija žengia dar toliau ir rūpinasi ne vien patiekalais, jų skoniu, bet ir estetika, aplinka, kad mokinių ir mokytojų maitinimosi vieta nebūtų valgykla blogąja šio žodžio prasme.
Sunku tuo patikėti, bet nuo mokyklos administracijos pastangų ir veiksmų priklauso netgi kiek vaikų prieš valgį plaunasi rankas ir apskritai, kokia tvarka mokyklos valgykloje.
Ir ne tik joje. O visose erdvėse. Vienur koridorių sienos klaikios, kitur – šviesios ir spindi švara, vienur stovi atliekų rūšiavimo dėžės, kitur – jų nė kvapo, vienur mokinių poilsio zonos suniokotos, kitur – tviska modernumu, vienur tualetai – kaip geruose viešbučiuose, kitur – vis dar tebegyvuoja tupyklos, vienur dušai pilnu pajėgumu veikia kasdien, kitur – tik mėnesio trečiąjį ketvirtadienį, vienur tualetinis popierius tvarkingai dozuojamas ir visiems jo pakanka, kitur – jo apskritai nėra, arba jo ritinėliai skraido po kelias patalpas, vienur kvepiantis muilas yra kasdienybė, kitur – jis mokiniams retenybė ir pasiekiamas tik švenčių dienomis. Ir visa tai vyksta XXI amžiuje.
Žinoma, tai galima pavadinti įvairove, galima pavadinti tai ir paveldu, bet iš tiesų tai rodo mūsų civilizuotumą arba necivilizuotumą ar net tamsumą. Kartais galima nekreipti dėmesio į daugybę mokyklos erdvių, galima netgi teisintis, kad mokiniai vis tiek viską suniokos, išpilstys ir sulaužys, bet galima elgtis ir visiškai kitaip: žiūrėti į mokinius kaip į žmones ir jie elgsis kaip žmonės.
Graži aplinka, higiena, švaros priemonės, rūpestis ir mokinius įpareigoja elgtis pagarbiau, šeimininkiškiau, na tiesiog kultūringai.
