Mokyklose atnaujinama istorijos programa: ką svarbu žinoti?

Mokyklos ruošiasi atnaujinti istorijos programą. Kaip keisis istorijos mokymasis Lietuvos mokyklose, kokie svarbiausi pokyčiai ir naujovės laukia mokytojų ir mokinių? Apie tai pokalbis su Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) sudarytos darbo grupės vidurinio ugdymo istorijos programos projektui parengti nariu, istorijos mokslų daktaru Deimantu Karveliu.

Moksleiviai<br>D.Umbraso asociatyvi nuotr.
Moksleiviai<br>D.Umbraso asociatyvi nuotr.
Moksleiviai<br>R.Danisevičiaus asociatyvi nuotr.
Moksleiviai<br>R.Danisevičiaus asociatyvi nuotr.
Moksleiviai<br>T.Bauro asociatyvi nuotr.
Moksleiviai<br>T.Bauro asociatyvi nuotr.
Mokykla<br>R.Danisevičiaus asociatyvi nuotr.
Mokykla<br>R.Danisevičiaus asociatyvi nuotr.
Moksleiviai<br>V.Skaraičio asociatyvi nuotr.
Moksleiviai<br>V.Skaraičio asociatyvi nuotr.
Moksleiviai<br>R.Danisevičiaus asociatyvi nuotr.
Moksleiviai<br>R.Danisevičiaus asociatyvi nuotr.
Moksleiviai<br>J.Stacevičiaus asociatyvi nuotr.
Moksleiviai<br>J.Stacevičiaus asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Dec 17, 2021, 10:44 AM, atnaujinta Dec 17, 2021, 10:48 AM

– Kokius uždavinius atnaujindami istorijos vidurinio ugdymo programą sau kelia projekto rengėjai?

– Iki šiol 11-12 klasės istorijos programa iš esmės beveik niekuo nesiskyrė nuo pagrindinio ugdymo programos. Tai buvo tik jos kartojimas, viliantis, kad jis bus gilesnis. Čia nebuvo naujai žiūrima į istoriją. Todėl atnaujinat istorijos vidurinio ugdymo programą iškeltas siekis daryti mokymosi kursą problemiškesnį, ugdyti aukštesnio lygio kompetencijas nei mokantis pagal pagrindinio ugdymo programą. Be to, istorija, kaip ir kiekvienas mokslas, atsinaujina, todėl siektina pasitelkti naujausius mokslinius pasiekimus.

Taip pat norėčiau pridurti, kad istorija pagal mokslo šakų klasifikaciją yra humanitarinis mokslas. Tai reiškia, kad jo turinys turi nuolat atsinaujinti, jeigu siekiame ieškoti būdų, kaip ugdyti kritiškai mąstantį, praeities ir dabarties ryšį suvokiantį, o ne istoriografinėmis dogmomis gyvenantį asmenį ir pilietį.

– Kokių esminių pokyčių turinio prasme reikėtų tikėtis atnaujintoje istorijos bendrojoje programoje? Su kuo jie labiausiai susiję?

– Išskirčiau keletą pokyčių. Esminis, labai ryškus – ši programa orientuojama ne į faktografinį, o į probleminį istorijos mokymą. Dabar atnaujinama pagrindinio ugdymo programa, be abejo, negali pabėgti nuo faktografinio konteksto, bet vidurinio ugdymo programą siekiama kurti taip, kad ji būtų orientuota tik į probleminį istorijos mokymą. Kitas svarbus pokytis, kurio tikrai nebuvo ankstesnėje programoje – visiškai naujų istorinių temų įtraukimas. Tai paveldo ir atminties tematika, istoriografija, žmogaus ir aplinkos kraštovaizdžio kontekstai.

Skirtas žymiai didesnis dėmesys socialinei ir ekonominei istorijai, mentaliteto ir ideologijų istorijai. Pavyzdžiui, tokios temos kaip – „Industrinė revoliucija ir jos poveikis gamtinei aplinkai: urbanizacija, naujų energijos šaltinių įsisavinimas ir transporto sistemos plėtra“, Ikimoderniųjų laikų didieji krikščionybės lūžiai ir naujų konfesinių bendruomenių formavimasis: teologinės skirtys ir jų įtaka visuomenėms“, „Ar Dievas mirė? Laisvamanybė, sekuliarizacija ir ateizmas XVIII–XX a.“, Modernioji visuomenė ir technologijos XX a.: konvejerinė gamyba, nematerialusis kapitalas ir žinių visuomenė“ ir kt. Jos yra naujos ir orientuotos į probleminį istorijos aiškinimąsi ir mokymą. Trečias pokytis – šioje programoje akcentuojami ne atskiri įvykiai, faktai, datos, o procesai ir reiškiniai.

Tai procesų ir reiškinių pristatymas bei mokymas(is). Ketvirtas pokytis, kurio tikrai norisi siekti šia programa – lyginamosios reiškinių ir procesų analizės akcentavimas. Siekiama ugdyti mokinį, kuris ne šiaip galėtų atkartoti kažkokius istorijos faktus, bet galėtų daryti tam tikrus lyginimus.

Taigi istorijos vidurinio ugdymo programa turi sudaryti galimybes gilinti istorijos supratimą ir ypač – humanitarines kompetencijas, kurios tikrai gali išplėsti istorijos dalyko pažinimą.

– Kodėl pasirinkta III-IV gimnazijos klasių istorijos bendrosios programos mokymosi turinį skirstyti remiantis teminiu bei probleminiu, o ne chronologiniu, kaip buvo įprasta, principu?

– Na, chronologija niekur nedingo. Istorijos išvis neįmanoma mokyti, suprasti, tirti be chronologinio dėmens. Mes jokių istorinių klausimų negalime pradėti aiškinti nuo XX amžiaus ir pereiti prie XIII amžiaus. Skirtumas tas, kad anksčiau chronologinis diskursas buvo esminis. Kokios tik temos būdavo pagrindinio ir vidurinio ugdymo programose, vadovėliuose, jos buvo nagrinėjamos „nuo – iki“. Dabar chronologinis diskursas yra tik pagalbinis. Esminiu tampa mokymosi turinio problemiškumas, o ne chronologinis principas. Tą programos turinys akivaizdžiai parodo, pavyzdžiui valstybingumo tema.

Štai ATR istorijoje išskiriama LDK santykio su Lenkija ir suvereniteto problema, XIV-XVIII a. kultūros raidoje nagrinėjama Lietuvos europeizacijos problema, tarpukario Lietuvos užsienio politika neišbarstoma faktografiškai atskirų seimų ar prezidentų valdymo laikotarpiams, o nagrinėjama sistemiškai viso tarpukario laikotarpio kontekste, akcentuojant Lietuvos sugrįžimo į tarptautinę bendruomenę svarbiausias problemas ir valstybės užsienio politikos kryptis.

– Kaip buvo atrinktos probleminės temos?

– Norėtųsi, kad pedagogų bendruomenė suprastų, jog ši Nacionalinės švietimo agentūros suburta darbo grupė nėra kažkokie pranašai, kad tik jie galėtų pasakyti visai Lietuvai, kokios temos turėtų būti įtrauktos į mokymosi programą. Darbo grupė tiesiog susitarė suskirstyti istorijos lauką į temines sritis: pavyzdžiui, valstybingumas, kultūra, visuomenė, žmogus ir aplinka ir kt. Nustačius tas temines sritis toliau buvo ilgai ir išsamiai diskutuojama apie tai, kokios istorinės problemos, koks klausimynas kiekvienoje temoje yra moksliškai pagrįstas, pakankamai ištirtas, svarbus ir aktualus dabarčiai, ir, be abejo, įdomus. Darbo grupėje vyko tikrai gilios diskusijos.

Po daugelio metų bandome pritraukti į mokyklą, ugdymo programas naujausius istorijos mokslo, istoriografijos pasiekimus. Istoriografija čia svarbi ne kaip nusistovėjusių dogmų įtraukimas į mokymą, o kitais dviem aspektais. Pirma, dėl atsinaujinančių istorijos mokslo duomenų, tyrimų. Antra, istoriografiniai tekstai yra vienas iš instrumentų, padedančių mokyti kritinės analizės pradžiamokslio, nagrinėjant problemines istorijos temas ir siekiant „prakalbinti“ tekstus kaip istorinius šaltinius.

– Ar atnaujintoje bendrojoje programoje išlaikomas balansas tarp politinės ir kultūros istorijos?

– Anksčiau programoje absoliučiai dominavo politinė arba valstybingumo istorija. Ji buvo esminė, o visos kitos istorijos – kultūros, socialinė, ekonominė ar kasdienybės istorija – buvo labiau marginalinės temos, prisegtos tam, kad būtų retušuojama politinė. Pasakyčiau taip: istorija yra per daug spalvingas brangakmenis, kad ją reprezentuotų tik politinė ir kultūros istorija. Balanso tarp politinės ir kultūros istorijos neieškota. Ieškota balanso tarp visų praeities laukų – politinio, karo, tarptautinių santykių, socialinio, ekonominio ir t.t.

– Kokiu santykiu viduriniame ugdyme nagrinėjama Lietuvos ir visuotinė istorija? Kas jį nulėmė?

– Amžinas ir labai aktualus klausimas: kiek Lietuvos čia bus daug, kiek – mažai? Ar Lietuvos istorija bus pasaulio istorijos podukra, ar užims deramą savo vietą? Iškart atsakau: santykis yra paritetinis. Noriu pabrėžti, kad tai nėra nei noro gelbėti Lietuvos istoriją, nei siekio programoje parengti vos ne nacionalinę autobiografiją pasekmė. Ne. Programa nėra tokia europocentrinė, kokia buvo anksčiau – tai labai svarbi naujovė.

Atnaujintoje programoje siekiama didesnės visuotinės istorijos globalizacijos pritraukimo gerąja prasme, paliečiant Amerikos, Azijos istorijos kontekstus. Bet Lietuvos istorijos dalis programoje dėl to nė kiek nenukenčia. Lietuvos istorija netampa nereikšminga pasaulio istorijos periferija, nes pusė visų programos turinio temų skirta Lietuvos istorijos problematikai.

– Viešojoje erdvėje vis nuskamba minčių, jog projekte, asmenybių sąraše, pasigendama kai kurių istorinių asmenybių. Ar sutiktumėte su tuo? Kokiu principu buvo atrinktos asmenybės?

– Noriu atkreipti dėmesį į konceptualų dalyką: istorinių asmenybių fiksavimas vidurinio ugdymo istorijos programoje, be abejo, atliepia siekį mokyti antropologizuotos istorijos. Kaip pasakytų Vytautas Kavolis – žmogus istorijoje. Tai yra, mokyti tokios istorijos, kurioje veikia, kurią kuria ne tik visuomenės grupės, bet ir individai, asmenybės. Tačiau jų fiksavimas, įtraukimas į programą jokiu būdu nereiškia, jog mokinys turi prisiminti ir išmokti visų istorinių asmenybių biografijas, karjeras, visus veiklos ir kūrybos aspektus.

Svarstoma apie tai, kokios asmenybės įtrauktos į programą, kokios – ne, kitiems kyla klausimas, ar ne per daug tų asmenybių? Negi mokiniui reikia žinoti tiek veikėjų? Aš norėčiau pabrėžti, kad tas asmenybių skaičius neturėtų gąsdinti. Buvo pasirinktos tos asmenybės, be kurių indėlio neįmanoma tinkamai suvokti politinės raidos procesų, ideologijų genezės, socialinių ir ekonominių reformų lūžių, kultūros pasiekimų.

Suprantama, pavyzdžiui, kad tarpukario Lietuvos užsienio politikos dalykų neįmanoma apeiti be A. Voldemaro, J. Urbšio asmenybių, krikščionybės raidos virsmų be Romos popiežiaus Grigaliaus VII ar M. Liuterio, totalitarizmo problemos be B. Musolinio ar J. Stalino, luominės monarchijos Lietuvoje formavimosi be A. Jogailaičio ir pan.

Laikomės nuomonės, kad mokinys turi ne tik žinoti svarbiausias asmenybes, jų vaidmenį, bet ir gebėti atpažinti jas konkrečioje istorinėje epochoje, gebėti vertinti asmenybės pasaulėžiūrą, sprendimus, įtaką valstybei ir visuomenei. Ir netgi apibūdinti skirtingus ar to meto, ar dabarties požiūrius į konkrečią asmenybę.

Visų istorinių asmenybių į programą sudėti neįmanoma. Tai viena. Dėl jų sąrašo ar „istorinio reitingavimo“, kuris svarbesnis, o kuris mažiau svarbus, išties galima konstruktyviai diskutuoti. Istorinės asmenybės šiuo atveju priemonė, o ne tikslas, kuri gali tinkamai atskleisti istorinę problemą. Matote, ši programa nėra kuriama tam, kad parodytų jaunam žmogui, jog istorija yra žvaigždžių ir asmenybių istorija.

Asmenybės šioje programoje yra „darbininkai“, kurie padeda atskleisti reiškinius ir procesus. Be to, noriu priminti, kad didesnis dėmesys asmenybėms – manau, pakankamas – yra teikiamas pagrindinio ugdymo programoje, todėl įgyvendinant vidurinio ugdymo programą kažkokia išskirtinė vieta toms asmenybėms a priori nebuvo numatyta.

– Ar, Jūsų manymu, atnaujinta istorijos bendroji programa prisidės prie lietuvių istorinės savimonės stiprinimo, ir jei taip, tai kaip?

– Pirmiausia programa, mano manymu, turėtų prisidėti ne prie lietuvių, o prie Lietuvos Respublikos piliečių istorinės savimonės ugdymo. Padėti ugdyti kritiškai mąstantį, gebantį analizuoti istorinius reiškinius, sieti juos su dabartimi, gebantį vartoti adekvačią terminologiją, kurti savo istorinį pasakojimą. Kita vertus, kiekviena Lietuvos istorijos tema šitoje programoje yra, be abejo, orientuota į lietuvių istorinės savimonės ugdymą, susieta su tautinės, valstybingumo sąmonės dalykais, jokiu būdu neskandinant Lietuvos istorinės savasties bendrajame pasaulio istorijos sraute.

Nagrinėjami Lietuvos valstybės, tautos, Lietuvos visuomenės raidos ypatumai, lūžiai, virsmai, ryšiai su europiniais ir pasauliniais istorijos procesais. Manau, tikrai tiek piliečių nelietuvių, tiek piliečių lietuvių istorinė savimonė turi galimybę būti tinkamai ugdoma.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.