Apie tai jaunasis fizikos mokytojas kalbėjo „Žinių radijo“ laidoje „Ką tu?“
Mokytoju tapo netikėtai
Didžiojoje Britanijoje fizikos mokslus krimtęs M.Pastolis teigė, kad studijuoti užsienyje jį paskatino noras ne tik įgyti išsilavinimą, bet ir praplėsti savo požiūrį.
„Studijuoti užsienyje man yra viena iš keliavimo formų. Pakeliauti, nuvažiuoti, pamatyti kitą šalį per dvi savaites galima, bet iš tikrųjų pažinti kitą šalį, žmones, kuo jie gyvena, galima tik pagyvenus kartu su jais kurį laiką. <...> Tai man labai praplėtė akis.
Techniškai aš mokiausi fiziką ir neorganinę chemiją, tačiau turbūt tai nebuvo pagrindiniai dalykai, kurių išmokau. Turbūt didžiausia pamoka buvo toks žmonių atvirumas pasauliui, globališkumas, žiūrėjimas į pasaulį kaip į vieną vienetą, o ne į šalį“, – įspūdžiais dalijosi M.Pastolis.
Grįžęs į gimtinę jis pradėjo galvoti, kaip galėtų save realizuoti, o galiausiai nusprendė žengti mokytojo keliu.
„Pirmas klausimas, kurio aš savęs paklausiau – ką aš iš tikrųjų noriu veikti, kas man yra prasminga? Ir supratau, kad man didžiausia prasmė yra aplinkosauga ir tvarumas. Ilgai mąstęs galiausiai priėjau prie išvados, kad turbūt švietimas yra ta vieta, kur aš galėčiau palikti didžiausią savo pėdsaką.
Tada pradėjau mąstyti, kokia ta švietimo forma galėtų būti – ar aš edukuočiau apie aplinkosaugą, ar savo būrelį kurčiau, bet galiausiai supratau, kad man tiesiog reikia nueiti į mokyklą ir pažiūrėti, kaip viskas vyksta iš vidaus. Tai mane pastūmėjo sudalyvauti „Renkuosi mokyti“ programoje, ir štai pirmus metus dirbu Lentvario Šimelionio gimnazijoje“, – pasakojo jaunasis mokytojas.
Dabar M.Pastolis dirba su 7-11 klasių mokiniais – paklaustas, ar su visais pavyksta rasti bendrą kalbą, jis prisipažino, kad neretai tenka ir paplušėti.
„Su vienais labai greitai randu bendrą kalbą, su kitais dar ieškau priėjimo. Tikrai nuoširdžiai tikiu, kad prie kiekvieno vaiko yra tas priėjimas, tik reikia kantriai eiti prie to vaiko ir nesustoti.
Bet tai yra be galo prasminga, ypač tos situacijos, kai vaikas, mokinys, su kuriuo tau niekaip nepavyksta užmegzti ryšio, išeina iš pamokos ir sako: ačiū, mokytojau, už pamoką. Jau supranti, kad tai yra žingsnis į priekį“, – dalijosi mokytojas.
Pasitelkia kūrybiškumą
Pasak jo, mokytojo darbas žavus ir kartu sunkus tuo, jog kiekvienas vaikas yra kitoks.
„Pagrindinis dalykas, kurį išskirčiau, būtų tas, kad aš stengiuosi suprasti, kodėl vaikas taip padarė, ir atitinkamai tai mane priverčia nepykti ant jo. Kai atrodo, kad vaikas turi elgtis gerai, turi tavęs klausyti, natūralu, kad kyla pyktis, jei tavęs neklauso. Bet visada yra priežastis, kodėl vaikas neklauso, ir labai dažnai ta priežastis ateina iš aplinkos, o ne dėl to, kad tu vaikui nepatinki“, – aiškino M.Pastolis.
Jis prisipažino, kad iki šiol jau ne vienas vaikas jam yra pasakęs, kad užaugęs taip pat nori būti fiziku.
„Yra vaikų, kurie ateina po pamokų, klausinėja, jiems įdomu – tokių vaikų tikrai yra ne vienas, ir tai skatina toliau viską tęsti ir suprasti, kad viską darai gerai“, – kalbėjo pedagogas.
Paklaustas, kodėl pasirinko dirbti būtent Lentvaryje, M.Pastolis svarstė, jog norėjo pamatyti kitokį, ne didmiesčio gyvenimą.
„Manęs paklausė, kur aš norėčiau mokyti, ir aš sakiau, kad norėčiau mokyti kažkur netoli Vilniaus, bet turbūt ne pačiame Vilniuje. Kaip atrodo gyvenimas mieste, pakankamai gerai suvokiu, bet kaip atrodo mažesniame miestelyje, kuo ten gyvena vaikai, kuo jie užsiima, ką jie veikia laisvalaikiu – visa tai aš ne taip gerai pažįstu. Mane tai domina, todėl nusprendžiau praplėsti akiratį ir išeiti iš savo komforto ribų.
Pastebėjau, kad mokiniai labai nori daryti – jiems reikia tik pasiūlyti, ir jie ateis. Neseniai pradėjau tokią iniciatyvą, kai susiburiame su vaikais po pamokų pažaisti stalo žaidimų. Kiti vaikai galbūt neturi galimybių, Lentvario apylinkėse nėra muzikavimo, kai kurie važiuoja iki Trakų rajono, bet kiti grįžta namo kažkur į kaimą, tai po pamokų vaikai ieško, kur muzikuoti. Kartais jiems trūksta tų veiklų, todėl labai svarbu ir save įveiklinti, pažiūrėti, kokie yra mano gabumai ir ką galiu jiems duoti“, – kalbėjo fizikos mokytojas.
Jis dalijosi, kad kartais, norint priartinti vaikus prie pamokos, tenka imtis ir netradicinių priemonių, tačiau jos puikiai suveikia.
„Turiu keletą klasių, kur yra daug tokių vaikų, kurie nenori mokytis, jiems tai neįdomu ir jie tam priešinasi. Ir tada aš atsinešu į pamoką fizikinį žaislą, kuris rodo kažkokį fizikinį dėsnį. Jie pradeda klausinėti, kas čia per žaislas, kodėl aš jį atsinešiau, ir aš sakau: jei kas nors paaiškinsit, kaip šitas žaislas veikia, gausit 10. Ir jie visi puola klausinėti net ant pirštų galų. Tai reiškia, kad jie nori mokytis, tik to nepastebėjo.
Radau būdą jiems parodyti, kad jie irgi yra smalsūs ir jiems įdomu. Galbūt jie gyvena tokioje aplinkoje, kai visi iš šono jiems sako, kad mokykla nereikalinga ir nėra čia ko mokytis, bet iš tikrųjų jie nori, nes manau, kad kiekvienas žmogus iš vidaus yra smalsus“, – svarstė M.Pastolis.
Aplinkosauga aktyviai besidomintis mokytojas stengiasi savo mokinius priartinti ir prie šių temų. Pasak jo, jaunajai kartai labai reikia akcentuoti kritinio mąstymo ir kūrybiškumo svarbą.
„Man atrodo, kad tokios problemos kaip klimato krizė nebūtinai yra vien tik apie tai, kad žmonės nepakankamai žino apie tai, kas vyksta. Tai yra ir apie bendrą išsilavinimą, kurio kartais žmonėms trūksta, apie kritinį mąstymą. Man atrodo, kad, jeigu mes auginsime vaikus, mokysime juos būti kritiškais, kūrybiškais, savarankiškais, bet plačiąja prasme, tai tų problemų pasaulyje bus tikrai mažiau, įskaitant ir aplinkosaugą“, – teigė M.Pastolis.
