Kyla klausimų ir dėl gyvenimo prasmės
Prasidėjus karui nerimo vaikų gyvenimuose atsirado kur kas daugiau, o emocinio stabilumo neprideda ir kiti aplink juos vykstantys procesai, portalui lrytas.lt aiškino „Vaikų linijos“ koordinatorė, psichologė Austėja Makulavičienė.
„Toliau vyksta gyvenimas, mokslai, pavasaris kaip tik baigiamųjų klasių moksleiviams būna sunkus etapas, bet prie viso to dar prisideda ir su karu susijęs nerimas, kuris tikrai neaplenkė visų mūsų vaikų.
Informacijos viešojoje erdvėje yra labai daug, vyksta įvairios su palaikymu Ukrainai susijusios akcijos mokyklose ir darželiuose, šeimose apie tai daug kalbama. Tai nerimo tikrai yra daugiau“, – teigė specialistė.
Pasak A.Makulavičienės, tokie žiaurūs įvykiai veikia visus – net ir pačius mažiausius vaikus, kurie neretai net nesupranta, kas apskritai yra karas.
„Mažesniuosius galbūt paliečia tiesiog pakitusi tėvų būsena, ką vaikai labai greitai pajaučia. Jei tėvai stipriai nerimauja, vaikai nesuvokia, kodėl taip yra. Jiems tas žodis „karas“ nėra toks suprantamas, bet jie jaučia, kad tėvai bijo, nerimauja. Dažnai ir jiems tada kyla nerimas, kad kažkas gali nutikti jų tėvams.
O vyresniems vaikams, ypač paaugliams, kyla daugiau su gyvenimo prasme susijusių klausimų. Paauglystėje apskritai tokių klausimų daugėja, bet karo kontekstas tą prasmės jausmą dar labiau sustiprina – kyla išlikimo baimė, kas gali nutikti ir pačiam, ir mums visiems, ir šiaip kokia prasmė tada viso šito gyvenimo, jei pasaulyje vyksta tokie dalykai“, – vardijo „Vaikų linijos“ psichologė.
Pasak jos, būtent į šios linijos specialistus vaikai ir jų šeimos aktyviau kreipėsi pirmosiomis karo savaitėmis, dabar skambučių ir emocinės pagalbos prašymų kiekis stabilizavosi.
Emocinės būklės per karantiną nelygintų
Psichologas Tomas Kelpša taip pat pastebėjo, kad nuo karo vaikams ir paaugliams atsiriboti šiuo metu gana sudėtinga.
„Kol karas yra ne pas mus, gal jiems nelabai tai dabar aktualu, bet vis tiek yra pasikalbėjimai namuose, yra tas fonas, atsiranda supratimas, kad karas yra arčiau, nei jie girdėdavo ar matydavo anksčiau. Yra pamąstymų jaunuolių tarpe, kas būtų, jeigu būtų, kaip reaguotų. Kai kažkas nutinka, pradedame galvoti, kaip prasisuktumėm gyvenime. Bet tokių savijautų, kaip pas Ukrainos vaikus, tikrai pas mus nėra“, – tvirtino psichologas.
Jo teigimu, su karu susijusias neigiamas emocijas daugiau ar mažiau patiria visų amžiaus grupių vaikai.
„Paauglys turbūt labiau pradeda suprasti, suvokti, kas vyksta aplinkui, negu tas, kuris dar yra ikimokyklinio amžiaus, kai jį galima užimti įvairiomis veiklomis. Paauglys yra sąmoningesnis, jis supranta, kas ir kur vyksta, tad ir mūsų paaugliai nėra išimtis. Tėvų, senelių patirtis, pasakojimai apie karą irgi duoda savo supratimą tam pačiam vaikui, paaugliui, koks jis bebūtų“, – pastebėjo T.Kelpša.
Paklaustas, ar toks emocinis smūgis po karantino ir nuotolinio mokymosi dar neatsigavusiems vaikams nėra per sunkus, psichologas teigė, kad šių dviejų dalykų lyginti nereikėtų.
„Karantino metu mes buvome uždaryti namuose, patys viską patyrėme, o karas vyksta Ukrainoje, tai du skirtingi dalykai. Mokymuisi tai nekenkia, nors galbūt mokykloje daugiau apie tai kalbama, bendraujama, bandoma apšviesti, ką daryti, jei būtų tokia padėtis ir pas mus. O karantinas ir karas yra du skirtingi dalykai, lyginti, kad buvo viena krizė, o dabar atsirado kita, tikrai nereikėtų.
Karas irgi yra nežinomybė, kaip ir karantinas, bet tikimės, kad jis iki mūsų neateis“, – pabrėžė T.Kelpša.
A.Makulavičienė savo ruožtu pastebėjo, jog ugdymo įstaigos į pasikeitusį emocinį foną reaguoja, ir turėtų tą daryti toliau – pasak jos, svarbu moksleiviams paaiškinti, ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti, kaip pasiruošti blogiems gyvenimo scenarijams ir padėti kitiems.
„Ne vienoje mokymo įstaigoje į ugdymo procesą įtraukiami ir ukrainiečių vaikai, tad jau vienareikšmiškai vyksta tam tikri pokyčiai. Girdėjau, kad kai kuriose mokyklose būna specialių pamokų apie Ukrainos kultūrą, istoriją, pilietiškumą. Manau, kad to labai reikia, nes mes negalime vaikų atriboti nuo to, kas vyksta.
Ta informacija turi būti labai dozuota, atrinkta, ir manau, kad tai yra puiki proga mums susitelkti ir ieškoti būdų, kaip rodyti jaunajai kartai pavyzdį, ką mes galime daryti, kaip ruoštis blogiems, nenumatytiems įvykiams, kaip galime padėti nuskriaustai tautai“, – aiškino psichologė.
Gali išprovokuoti net agresiją
Nors įvykiai Ukrainoje paveikia beveik visus, ne visi vaikai ar paaugliai yra linkę apie savo jausmus pasisakyti, pabrėžia A.Makulavičienė. Pasak specialistės, nerimas vaikams gali pasireikšti ir kiek netikėtais būdais – pilvo, galvos skausmais, gali pasikeisti ir jų elgesys.
„Atsiranda emocinių išraiškų, tokių kaip liūdesys, atsiribojimas, prasmės praradimas, apatija, vaikas nieko nebenori daryti. Jeigu tai yra paauglys, turintis priėjimą prie telefono ir visų žiniasklaidos priemonių, socialinių tinklų, galima matyti tokį vaiko atsiribojimą, užsisklendimą, nenorą dalintis. Jeigu anksčiau taip nebuvo, akivaizdu, kad tai yra ženklas, jog vaikui sunku“, – pažymėjo „Vaikų linijos“ psichologė.
Visgi nereikėtų skubėti visą gaunamą informaciją kaip nors riboti ar drausti, tačiau derėtų stengtis daryti pertraukas, informacinę erdvę pildyti ir kitomis žiniomis.
„Dažnai šeimoje įprasta, kad televizija yra nuolat įjungta, o ten informacijos apie karą tikrai netrūksta. Kai kuriems vaikams tai gali būti pirmą kartą matomi vaizdai, kurie yra traumuojantys, gali sukelti šoką, nerimą ir baimę. Tai reikėtų labai atsargiai žiūrėti, kad tas srautas nebūtų nuolatinis.
Jei skaitome naujienas, darykime tai ne prie vaikų, o su paaugliais labai svarbu šnekėtis – ką jie patys galvoja, kokios mintys, kokie jausmai jiems kyla. Bet kokiu atveju, ar tai mažas vaikas, ar paauglys, svarbu šnekėtis ir užtikrinti tai, kad mes esame saugūs, karas pas mus nevyksta, ir darysime viską, kad vaikai būtų ir jaustųsi saugūs“, – aiškino A.Makulavičienė.
Psichologė pripažįsta, kad visai netoli mūsų vykstantis karas gali išprovokuoti ir tam tikrus agresijos požymius. Tėvus ji ragina atidžiau stebėti savo vaikų žaidimus ir kitus poelgius, kad agresyvų elgesį būtų galima atpažinti kuo greičiau.
„Matant brutalius vaizdus televizijoje ar žiniasklaidoje, natūralu, kad tai įlenda į mūsų pasąmonę. Žmogus jau yra toks sutvėrimas, kuris vis dėlto turi tokią prigimtinę agresyvią funkciją, ir kartais tai gali iššaukti tam tikrus agresyvesnius atsakus vienas prieš kitą, agresyvesnius žaidimus. Dabartiniame kontekste tikrai visiškai natūralu, kad vaikai pradėtų žaisti karą, šaudytų, naudotų žaislinius ginklus.
Į tokius dalykus visą laiką reikėtų žiūrėti atidžiai, ką ir kaip žaidžia vaikai, kiek tai yra tiesiog iškrova, tik žaidimai. Jei karas yra dažnas ir vienintelis žaidimas, kuris pradeda dominti, jei tai paveikia vaiko kasdienybę, vaikas rodo vis daugiau agresijos, į tai tikrai reikėtų atkreipti dėmesį. Pagrindinis dalykas, ką reikia daryti – šnekėtis su vaiku, kodėl jam kyla toks noras“, – aiškino A.Makulavičienė.
Kalbėjimosi svarbą pabrėžė ir psichologas T.Kelpša.
„Vieniems tikrai gali būti ta agresija padidėjusi, jei mažiau kalbama su tais vaikais namuose, artimoje aplinkoje. Jei tėvai mato, kad yra kažkokių agresijos apraiškų, jie turėtų pakalbėti ir nuraminti tuos vaikus, pasikalbėti apie jų supratimą. Galimai ta agresija yra pakilusi, bet daug kas priklauso ir nuo paties vaiko, koks jis yra, koks jo temperamentas“, – aiškino specialistas.
Paprašytas patikslinti, kokie ženklai rodo, kad į vaiko elgesį reikėtų atkreipti didesnį dėmesį, jis pabrėžė, kad neigiamų emocijų paveiktas vaikas gali būti gerokai dirglesnis, į bet kokį klausimą reaguoti daug jautriau, nei reaguodavo iki šiol.
„Jei vaikas pradeda elgtis kitaip, kažkas vyksta, dėl kažko reikėtų sunerimti arba tiesiog pasikalbėti. Svarbu stengtis nuraminti ir paieškoti būdų, kad vaikas ir tėvai galėtų vieni kitiems padėti“, – portalui lrytas.lt teigė T.Kelpša.
