Po visą savaitę vykusių jubiliejui skirtų gražių veiklų gimnazijoje, gegužės 27 dieną didelė, šilta ir jaudinanti šventė surengta Ignalinos rajono kultūros centre.
„Mokykla ne pasiruošimas gyvenimui, tai pats gyvenimas. Ir ne rusenantis, o liepsnojantis... Linkiu, kad mokyklinio gyvenimo liepsnelė degtų kiekvieno ją pabaigusio širdyje...“ – sakė visus šventės dalyvius, svečius sveikinusi ir daug padėkos žodžių išsakiusi, padėkos raštų ir dovanėlių išdalijusi gimnazijos direktorė Valentina Čeponienė.
Džiaugtasi gimnazijos ir jos mokytojų, darbuotojų kūrybiškumu, bendruomeniškumu, gražiomis idėjomis bei atliktu bendru darbu ruošiantis jubiliejinei šventei.
Direktorę ir visą gimnazijos bendruomenę sveikino bei klestėjimo metų ir tūkstantmečio mokyklos ateities linkėjo Ignalinos rajono savivaldybės meras Justas Rasikas.
„Nors šios mokyklos nesu baigęs, bet džiaugiuosi, kad galiu prisidėti prie jos gyvenimo, jos ateities kūrimo...“ – sakė meras ir gimnazijai linkėjo gauti tūkstantmečio mokyklos vardą, o mokytojams – pilnų klasių, nes vaikai šiuo metu rajone yra didžiausias iššūkis.
Žemai savo mylimai mokyklai ir buvusiems mokytojams lenkėsi 1955-ųjų metų abiturientas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, Švenčionių ir Ignalinos rajonų garbės pilietis Česlovas Juršėnas: „Svarbiausius mokslus baigiau Ignalinoje. Mokiausi prie Stalino, pokario baisumų, kai buvo toks sunkus gyvenimas. Pirmas mokytojas Tomas Glodas netgi nukentėjo. Tačiau nežiūrint visų sunkumų, mokytojai stengėsi mus išauklėti tikrais žmonėmis. Esu laimingas turėjęs tokius mokytojus kaip Leleikos, Aldona Kruopytė, Marija Čepulėnienė ir kt.“.
Ekrane rodytos įvairių laikotarpių mokyklos gyvenimo nuotraukos, prisiminti svarbiausi įvykiai, visi mokyklos vadovai.
Net 27 m. jai vadovavo Juozas Repšys, 16-ka metų Danutė Jatulė, itin ryškų pėdsaką paliko Birutė Smalienė. Tylos minute buvo pagerbti anapilin iškeliavę mokyklos šviesuoliai.
Šiltais prisiminimais apie savo laikų mokyklą dalijosi ją Seimo narys Gintautas Kindurys ir 1973-ųjų abiturientas Europos parlamento nario B. Ropės padėjėjas, buvęs meras, ilgametis vicemeras Henrikas Šiaudinis.
„Baigus šią mokyklą, buvo garbė tai pasakyti, nes ji visada buvo stipri“, – sakė jis.
Direktorei perduoti B.Ropės sveikinimai ir suvenyras.
G.Kindurys prisiminė dar žvyro dangos stadioną ir tą džiaugsmą, kai jį išasfaltavo, pasakojo apie persikėlimą iš senojo pastato į naująjį, valgyklos maistą, nepamirštamą bandelių ir spurgų skonį...
Gimnaziją sveikino ir gimnazijos tarybos, rajono kultūros, švietimo įstaigų, policijos atstovai. Taip pat atvyko su Ignalinos gimnazija bendradarbiaujančių Švenčionių, Molėtų, Visagino švietimo įstaigų vadovai.
Scenoje šoko įvairių laidų tautinių ir sportinių šokių kolektyvų šokėjai, juos bendriems šokiams subūrė vadovės Elytė Skripkauskienė, Nijolė Žygienė ir Neringa Kirkilienė. Visais laikais Ignalinos mokiniai labai mėgo ir noriai šoko. Šokti juos mokė lituanistė Renė Jakubėnaitė, istorikė Irena Leleikienė, pradinių klasių mokytoja Danutė Juodkienė.
Mokyklos tautinių šokių kolektyvai nuo pat 1955 metų dalyvavo respublikinėse dainų ir šokių šventėse. Vėliau šį darbą tęsė šokių mokytoja Eglė Ragaišienė.
Šventinėje scenoje dainavo Marius Vilčinskas, 52-osios laidos abiturientas, Gintarė Lukijanskaitė, 13-osios kartos abiturientė, ansamblis „Iš širdies“ (vad. Loreta Kuksėnienė) ir būrys buvusių mokyklos dainininkų bei šventei programą parengęs šaunus mokytojų ansamblis.
Iš visos Lietuvos suvažiavo ir mokytojos Irenos Cicėnienės kapelos muzikantai. Programa užbaigta mokyklą šiemet paliekančių abiturientų jaudinančiu valsu ir bendrai sugiedotu gimnazijos himnu.
Renginį režisavo gimnazijos teatro IKI vadovė Jolanta Narbutaitienė, jį vedė gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Jolanta Dasytė ir abiturientas Matas. Po šventės kultūros centre visi buvę mokiniai, svečiai pakviesti pasivaikščioti gimnazijoje, paskanauti savivaldybės mero dovanoto torto.
Iš gimnazijos istorijos
Nuo tų 1946-ųjų rugsėjo 1-osios mokykla Ignalinoje jau buvo vadinama gimnazija. Ji veikė mūriniame pastate už miesto, dabartinės Vilniaus gatvės gale ir tuo metu čia mokėsi apie 200 mokinių.
Sovietų valdžia 1950-aisiais Ignalinos gimnaziją pervadino Ignalinos vidurine mokykla. Netrukus pradėtas statyti naujas mokyklos pastatas kitame miesto pakraštyje, į kurį mokykla persikėlė 1961 m. Tai buvo dabartinės gimnazijos didžiojo pastato senoji dalis. Mokyklai persikėlus, ji tapo Ignalinos I vidurine mokykla ir taip vadinosi iki pat Nepriklausomybės atgavimo.
1993-aisiais metais mokyklai buvo suteiktas garbingas nepriklausomybės akto signataro, profesoriaus Česlovo Kudabos vardas. Idėja atkurti Gimnaziją kilo dar 1996-aisiais, ruošiantis paminėti mokyklos 50-metį, ir brendo iki 1999 m., kai viename iš Ignalinos Česlovo Kudabos vidurinės mokyklos pedagogų posėdžių buvo svarstomas šis klausimas. Dalyvavo 67 mokytojai ir 59 iš jų pasisakė už galimybę įsteigti gimnazijos klases.
2001 m. rugsėjį, į dar nebaigtą statyti naują pastatą įžengė pirmieji gimnazistai. Naujos, dažais kvepiančios keturmetės Ignalinos rajono gimnazijos durys, pro kurias pirmas įleistas buvo mažas katinėlis, iškilmingai atvertos 2002-ųjų rugsėjį.
Iškilmėse dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Taip Ignalinos Česlovo Kudabos vidurinė mokykla buvo reorganizuota į Česlovo Kudabos pagrindinę mokyklą (vėliau ji tapo progimnazija) ir Ignalinos rajono gimnaziją.
Lygiai po dešimties metų gimnazija pervadinta trumpiau – Ignalinos gimnazija. Nuo 2021 m. rugsėjo, sujungus abi mokyklas, jos tapo viena įstaiga – Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazija.
Lina Kovalevskienė
