VDU Švietimo akademija bei naujienų portalas lrytas.lt pristato naują laidą „Iš mokytojo užrašų“. Net 10 savaičių studentai, mokytojai, švietimo įstaigų vadovai, edukatoriai bei žinomi žmonės kalbės apie pedagogo profesiją, iššūkius mokyklos kasdienybėje, lyderystę švietime ir ateities mokyklą. Visus laidų įrašus bus galima rasti lrytas.tv.
Antrajame epizode „Kokias duris atveria pedagogika?“ apie mokytojo darbą ir šios profesijos subtilybes kalbėjo pedagogė, vestuvių planuotoja bei nuomonės formuotoja Laura Vagonė bei Vilniaus privačios gimnazijos veiklų vadovė, socialinių mokslų daktarė Agnė Liubertaitė-Amšiejė.
Galvojo ir apie praktiškumą
L.Vagonė prisipažino, kad apie pedagogės kelią ji nesvajojo niekada, tačiau atėjus laikui rinktis studijų kryptį, mokytojo specialybė jai pasirodė ta, kurią galima lengvai pritaikyti gyvenime.
„Pasakysiu atvirai – aš tikrai nei mokyklos metais, nei kažkada anksčiau nesvajojau būti mokytoja, bet kartu nesvajojau būti ir vestuvių planuotoja, tai viskas susidėliojo taip, kaip susidėliojo. Kai man reikėjo rinktis, ką studijuoti, aš buvau labai praktiška – mano lietuvių kalbos mokytoja tikrai žinojo, kad aš noriu gilintis, suprasti ir mokėti kalbėti apie literatūrą. Faktas, kad mes neturime literatūros bakalauro, ir man reikėjo žengti kažkokį žingsnį.
Rinkausi lietuvių filologiją, ir pagalvojau, kad, gal tegul būna filologija dar su pedagogikos kryptimi, kad, jeigu norėčiau, galėčiau eiti dirbti į mokyklą. Aš iš tikrųjų galvojau, kad gal vieną dieną eisiu į mokyklą dirbti. Lygiai taip pat, kaip visada sakau, kad vestuvių planavimas turi būti pašaukimas, taip pat visiškai sutinku, kad mokytojavimas turi būti pašaukimas, ir be pašaukimo geru mokytoju niekada nebūsi“, – tvirtino L.Vagonė.
Vestuvių planuotoja prisiminė, kad iš universiteto išsinešė tik gerus prisiminimus ir emocijas, tad neatmeta galimybės kada nors iš tiesų grįžti į mokyklą.
„Nespjaunu, kad nenueisiu į mokyklą. Gal ir nueisiu, tik suprantu, kad jau atotrūkis nuo to, ką mokiausi, ir to, ką dabar dirbu, yra labai didelis, tad man vėl reikėtų viską iš naujo kartotis, ką aš čia išmokau per šiuos metus“, – svarstė L.Vagonė.
Vilniaus privačios gimnazijos veiklų vadovė ir socialinių mokslų daktarė A.Liubertaitė-Amšiejė pasakojo, kad jos kelias į pedagogiką buvo ilgas, tačiau labai kryptingas.
„Pabaigusi mokyklą pradėjau dirbti Vilniaus privačioje gimnazijoje, įvairiausiose formose – nuo vadybininko iki toliau, ir tikrai nuoširdžiai vis manydavau, kad privačioje mokykloje nereikia pedagogikos žinių. Tikrai turėjau klaidingą suvokimą. <...> Tačiau būkime sąžiningi sau – dirbant su vaikais, dirbant edukacinėje bendruomenėje, tu turi žinoti, ką tu darai ir kaip darai.
Natūraliai per tą visą mano karjeros kelią, jau 15 metų, atrodo, lankydavau ir vienokius, ir kitokius kursus, bet trūko to susisteminimo – taip mano kelyje atsirado edukologijos doktorantūra“, – dėstė ji.
Edukologija, pasak A.Liubertaitės-Amšiejės, jos gyvenime atsirado labai organiškai, tačiau iki jos tikrai reikėjo užaugti ir subręsti.
„Mano bakalauro studijos buvo verslo vadyba, tuomet sekė marketingo magistras, tuomet dar norėjau pagilinti savo žinias, studijavau verslo teisę, o tada sumaniau, kad reikia ir buhalterinę apskaitą baigti. Ir subrendau iki edukologijos, nes man reikėjo užaugti kaip žmogui, kaip profesionalui“, – kalbėjo A.Liubertaitė-Amšiejė.
Abi pašnekovės mokytojo darbą iš arti matė visada – mat jų mamos ilgus metus dirba būtent pedagoginį darbą.
„Mano mama visada bandė mane atgrasyti nuo pedagoginio darbo. Ji dirbo tą darbą daug metų, bet, matyt, tai jai tokio labai didelio malonumo nenešė. Baigusi 12 klasių, kai reikėjo kažkur stoti, ji sakė, kad, jeigu aš stosiu į lietuvių filologiją, ką ir buvau numačiusi, ji to nefinansuos. Tai teko man iš pradžių pastudijuoti anglų kalbą, bet po metų vis tiek stojau į lietuvių kalbą, nes vis tiek to finansavimo nebuvo“, – prisiminė L.Vagonė.
Visgi, pasak jos, kai kurie dalykai greičiausiai yra genetiškai paveldimi – nors sukti į pedagogiką jos niekas nevertė, tačiau pabandyti labai norėjosi.
„Jaučiu, kad galėčiau eiti tuo keliu vien dėl to, kad turiu tam tikrų savybių, kurias turi ir mano mama“, – sakė L.Vagonė.
A.Liubertaitė-Amšiejė pridūrė, kad jos mama visgi skatino klausyti savo širdies ir pabandyti viską, tačiau noras būti mokykloje nugalėjo.
„Mano mama nebuvo mokytoja – ji yra pirmosios šalyje privačios gimnazijos įkūrėja, steigėja. Ji man visada sakydavo, ir iki šiol sako, kad pabandyčiau save visur kur. O man ta mokykla kaip medumi patepta – aš noriu čia būti ir dirbti, man čia gera, nuostabu. <...> Ir bankas kvietė vadovauti padaliniui, sako „tu pamėgink“ – ne, ir viskas, noriu mokykloje būti“, – juokėsi Vilniaus privačios gimnazijos veiklų vadovė.
Linki nepraleisti progos
Didelį sekėjų ratą socialiniuose tinkuose užsiauginusi L.Vagonė svarstė, kad tikrieji „influenceriai“ turėtų būti ne kas kitas, o būtent mokytojai, nes jie turi progą pakeisti pasaulį.
„Jie gauna šitas galveles nuo mažumės, tad jie galėtų padaryti įtaką į vieną ar kitą pusę. Aišku, tas mokytojas irgi turėtų būti su stuburu, gaudytis bendruose pasauliniuose procesuose, nes kartais yra ir negerųjų pavyzdžių, kai įtaka daroma ne visai į tą pusę. Bet būdamas mokytoju tu iš tikrųjų gali keisti žmonių gyvenimus globaliu mastu, nes iš tavo pamokos išėjęs vaikas gal kažkaip kitaip viską matys“, – kalbėjo ji.
Pasak A.Liubertaitės-Amšiejės, šiuolaikiniam mokytojui be galo svarbi viena išskirtinė savybė – universalumas.
„Pandemija parodė, kad tik universalus pedagogas, gebantis reaguoti, keistis, pripažįstantis, kad jis kažko nemoka, ieškantis pagalbos – tik universalus žmogus gali augti. <...> Gebėjimas būti adaptyviu yra viena iš tų šiuolaikinių kompetencijų, ko reikėtų. Vis girdžiu, kad mokytojas turėtų, reikėtų, bet tam, kad mokytojas turėtų būti pasitempęs, reikalinga visuomenės pagalba ir mūsų indėlis į tai, išaukštinant mokytojo profesiją. <...>
Mes turime visi visuomenėje šiek tiek keistis, duoti mokytojui sparnus, jam taip jų reikia! Jei mes mažomis dozėmis duosime to impulso, duodu šimtą procentų – per ateinantį dešimtmetį mokytojai sužydės“, – tvirtino edukologė.
Ji linkėjo jaunuoliams „nemesti kelio dėl takelio“, ir atkakliai siekti savo svajonių.
„Jeigu moksleivis širdimi tiki, kad jis galbūt norėtų, bet tas instagraminis gyvenimas gražesnis, tikrai noriu pasakyti: nemeskite kelio dėl takelio, ir jei bent menkiausia širdies kertele jūs to norite, tikrai verta pamėginti. Mokinius ugdo asmenybės, o asmenybę mes patys susikuriame.
Viskas priklauso nuo mūsų – ar mes didžiuosimės, kad esame mokytojai, ar mes tiesiog vis ieškosime kažkokios alternatyvos, bet niekuomet to vidinio jausmo neužpildysime. Absoliučiai kiekvienoje specialybėje galima pasidaryti tokią karjerą ir tapti tokiu proveržiu, kad ir knygas rašys, ir konferencijas darys – reikia tik noro“, – pabrėžė pašnekovė.
L.Vagonė savo ruožtu moksleiviams linkėjo atrasti savyje kryptį, kuria norisi eiti. O jei nepavyks iš karto – bandyti dar kartą.
„Nebūtinai eiti tiesiai – galima eiti per aplink, bet kai priešaky bus aiški nuoroda, kad ir kur eisi, tu vis tiek ten atsidursi. Išsilavinimas dar nė vienam nepakenkė, ir jei nežinote, ką studijuoti, čia turėsite bendras žinias. Pabandykite, jei nepatiks – galėsite kažkur kitur perstoti, bet išsilavinimas tikrai nė vienam nepakenkė“, – sakė ji.
