Visiems dejuojantiems dėl aukštų reikalavimų, visiems verkiantiems dėl „per sunkios“ užduoties siūlau atsipeikėti – čia kalbame tik apie pačią žemiausią kartelę. Apie tuos 9 taškus iš 60, kuriuos surinkti turėjo kiekvienas. Kodėl nesurinko? Va čia esminis klausimas. Apie tai dabar reikėtų ir galvoti.
Visi žinome – pokyčiai švietime rezultatus parodo tik praėjus nemažai laiko. Ir dabartiniai apverktini rezultatai – pokyčių vykusių prieš 8–10-15 metų padarinys. Nes būtent tada buvo rašomi vadovėliai, kuriamos programos, metodikos. Tikiu, visa tai buvo daroma kaip galima geriau, geriausiai kaip tuo metu galvojom ir mokėjom. Todėl nesižvalgom į praeitį. Žiūrim tik į rytdieną, nes šiandien padaryti sprendimai atneš rezultatus po keleto metų.
Taip šie rezultatai bėda, tragedija. Tačiau tai mūsų visų tragedija. Ir nei vienas asmeniškai nėra pajėgus šios problemos išspręsti. Galime kaltinti vieni kitus – tėvai ir valdininkai – mokytojus, mokytojai – tėvus, mokinius ir valdininkus. Mokiniai – visus. Bet akivaizdu kad atsakomybę turėtų prisiimti visos pusės. Ir taisyti šią padėtų turime visi. Tai galim padaryti tik visi kartu, visi sutelktai – mokytojai, ekspertai, valdininkai, tėvai, bendruomenė. Mes turime keistis ir užtikrinti kad mūsų inicijuoti pokyčiai nebūtų skuboti, būtų tvarūs ir leistų reikšmingai pagerinti situaciją.
Todėl pabandome bent kartą:
Neieškoti kaltų ir atpirkimo ožių, o ieškoti ir analizuoti priežastis.
Mažiau kaltinti ir teisintis , daugiau klausyti, išgirsti, lyginti, analizuoti, galvoti.
Neieškoti ant ko suversti bėdą – ieškoti problemos sprendimo būdų ir sprendėjų.
Nesidairyti į šonus – galvoti ką galiu padaryti aš, čia ir dabar, savo darbo vietoje.
Atsakymas į klausimą „kodėl taip atsitiko?“ yra kompleksinis. Daugybė dedamųjų – mokytojų stygis, ne visada ir visur kokybiškas darbas, netinkamos programos, vadovėliai, nuotolinis mokymas, mokinių nesimokymas, praleidinėjamos pamokos, atsakomybės stoka, supermamyčių daromas spaudimas mokytojams dėl pažymių, pagalbos silpnesniesiems stoka – galime vardyti ir vardyti. Ir kiekvieną šią priežastį būtina analizuoti, įvertinti jos reikšmę, apgalvoti kaip galime neutralizuoti. Reikia tartis ir diskutuoti. Reikia išklausyti visus. Ir veikti. Veikti skubiai:
Dar kartą peržiūrėti programas. Dar ir dar kartą vertinti jų vidinę darną, galvoti kiek laiko skirta kiekvienam punkteliui, ar sugebės per tą laiką išmokti silpnesnis mokinys ir ką mes darysime jei nesugebės.
Apgalvoti pagalbos silpnesniesiems sistemą – matematikos mokymosi didžiausia problema yra mokymosi spragos. Jei mes leidžiame į 6 klasę vaiką, neišmokusį 5 klasės kurso, jis niekaip negalės įveikti 6 klasės kurso kartu su bendraamžiais. Ko mes galime tikėtis, kai jis bus 12 klasėje? Kokias priemones mes turime, kad galėtume jam padėti?
Galvoti kaip pritraukti ir grąžinti mokytojus į mokyklą – mums reikalingi jauni, bet mums reikalingi ir tie, patyrę, seni vilkai kurie rinkoje uždirba kelis kartus daugiau negu mokykloje. Jie, būtent jie turėtų dalintis savo patirtimi ir įgūdžiais. Nes jų mokiniai paprastai egzaminus išlaiko puikiai.
Suteikti vaikams pačias geriausias mokymosi priemones – naujausias, modernias, skaitmenines. Juk būtent skaitmeninės mokymosi priemonės gali garantuoti tą mūsų visų tikslą – personalizavimą, savalaikę pagalbą, galimybę padėti kiekvienam atsižvelgiant į jo žinias, norus, poreikius. Modernios skaitmeninės priemonės – šiandien būtinybė. Tai mažiausia ką galime padaryti dėl savo vaikų. Parengti jas, parengti kokybiškai, moderniai, žvalgantis ne į praeitį o ateitį kainuoja brangiai, ilgai užtrunka. Todėl turėtų būti parama šių priemonių kūrėjams.
Laiko neturime daug. Nes vaikai auga. Ir nei vienos kartos daugiau negalime išleisti į gyvenimą su tokiais rezultatais. Nei vienos. Todėl dar kartą – negaiškime laiko kaltinimams – visi kartu pagarbiai ir geranoriškai ieškokime sprendimų.
