30-metis Ą.Jašinskas pradinėje mokykloje dirba nuo 2018 metų. Kaip apie jį rašoma Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pranešime, mokytojas puikiai bendrauja su vaikais, jų tėvais, nuolat domisi švietimo naujovėmis. Pamokas jis paįvairina šiuolaikinėmis technologijomis, kurias puikiai išmano, taiko motyvacinę programą „ClassDojo“, kitus motyvacinius metodus, nuosekliai ugdančius mokinių gebėjimą mokytis, vertinti asmeninius pasiekimus, atsakingai planuoti.
Ą.Jašinsko mokiniai pelno lietuvių kalbos, matematikos, IT konkursų apdovanojimus, dalyvauja olimpiadose, edukacinėse pamokose.
Pedagogas naujienų portalui lrytas.lt prisipažino – studijuodamas lietuvių filologiją apie mokytojo darbą jis negalvojo, tačiau likimo atsiųsti ženklai jam padiktavo tolimesnį gyvenimo kelią. Šiandien jis džiaugiasi galėdamas supažindinti pačius mažiausius vaikus su naujausiomis technologijoms, juos ugdyti ir nuolat auginti jų pasitikėjimą.
Pasak M.Lukšienės premiją šių metų Tarptautinę mokytojų dieną atsiėmusio Ą.Jašinsko, šiandieninė vaikų karta – ypatinga ir kitokia, tačiau šias savybes svarbu pastebėti ir nukreipti tinkama linkme.
– Kai kurie mokytojai sako, kad geriausias darbo įvertinimas jiems yra mokinių, jų tėvų šypsenos ir padėkos, bet vėliau vis tiek prasitaria, kad svarbus yra ir tas oficialesnis pripažinimas. Kaip yra jums? Esate užsiminęs, kad pati M.Lukšienės premija jums yra ypatinga.
– Bent jau man, visų pirma, tėvų ir vaikų atgalinis ryšys reiškia labai daug. Manyčiau, kad tai jau yra didžiulis apdovanojimas kiekvienam mokytojui. Tas geras atgalinis ryšys tiek iš vaiko, tiek ir iš jo tėvų rodo, kad tavo, kaip pedagogo, kryptis yra tinkama.
Man yra labai svarbu tai, dėl ko dirbo, kaip dirbo ir ką darė Meilė Lukšienė. Žinoma, bet koks apdovanojimas be vaikų ir tėvų įvertinimo bus ne toks geras. O Meilė Lukšienė ir tai, ką ji darė – pedagogui yra tiesiog garbė nešioti tokį apdovanojimą.
– Jūs esate filologas, mokytoju būti neplanavote, tačiau vėliau baigėte ir pedagogikos studijas. Kas nutiko, kad nusprendėte eiti šiuo keliu, kaip pedagogika atsirado jūsų gyvenime?
– Tai įvyko visai netikėtai ir neplanuotai. Prieš įsidarbindamas pradinių klasių mokytoju dirbau visai ne pagal specialybę – buvau kompiuteristas, o tai nėra artima nei pedagogikai, nei lietuvių filologijai, kurią tuo metu studijavau. Bet taip tiesiog nutiko. Tuo metu atsirado darbo pasiūlymas, susijęs su neformaliuoju švietimu ir robotika, man tai pasirodė įdomu, todėl nusprendžiau pabandyti, ir būtent tas vaikų amžius, su kuriais dirbau, buvo pradinukai.
Man patiko su jais dirbti ir juos matyti, ir atėjo tokia mintis, kad gal reikėtų pabandyti ne tik eiti į būrelį, bet noriu su jais dirbti visą dieną, turėti ir tas formaliąsias pamokas. O šiaip – niekas nevyksta be reikalo, ir toks paskutinis, galutinis patvirtinimas, kuris įvyko, buvo tai, kad pamačiau filmą „Makfarlandas“ apie vieną mokytoją.
Jis mane giliai palietė, nes neįtikėtina, kiek vienas žmogus gali turėti įtakos vaikui, jo gyvenimui. Tai man sudėliojo visus galutinius taškus ir priėmiau sprendimą dirbti mokytojo darbą.
– O kuo yra ypatingi būtent pradinukai? Kodėl jie jums svarbūs?
– Jie yra labai nuoširdūs ir labai atviri. Kai juos prisijaukini, jie betarpiškai su tavimi bendrauja – ateina, apsikabina, pasakoja viską iš eilės, kas jiems yra svarbu. Kartais džiaugsmus, kartais – ir nemalonius nutikimus, bet tai rodo, kad jie tavimi pasitiki.
Man tas jų nuoširdumas ir atvirumas, amžius, kada jie dar tik formuojasi, ir iš pedagoginės pusės yra labai svarbu. Vėliau, paauglystėje, tie mokiniai jau kažkiek susiformuoja, o dabar tu ketverius metus turi galimybę ugdyti kiekvieną pradinuką.
– Bet tai turbūt reikalauja ir labai didelės atsakomybės, nes jūs tarsi „kuriate“ žmogų.
– Būtent – tai labai didelė atsakomybė. Kiekvienas tavo žodis gali arba auginti, arba sugriauti.
– Jūsų žmona taip pat yra pedagogė – esate užsiminęs, jog ji labai kantri, nes išklauso visus jūsų pasakojimus. Kokie yra tie jūsų išgyvenimai, patyrimai, kuriuos jūs parsinešate namo iš mokyklos?
– Mokykloje būna visko – dažnai džiaugiamės, bet būna ir sunkesnių dienų. Mano žmona labai kantri dėl to, kad mes esame tame pačiame „katile“ – abiejų pomėgiai tokie patys, ir, kai darbas tampa ne tik darbu, bet ir gyvenimo būdu, tu vienas kitą labai gerai supranti.
Situacijų būna visokių, bet manau, kad tas bendras „katilas“, bendras supratimas, kaip mokykloje viskas yra iš vidaus, padeda tik dar geriau vienam kitą suprasti.
– Jūs ypač domitės technologijomis, užsiėmėte robotika. Ar tai padeda vaikus labiau sudominti ir disciplinomis, kurių mokote?
– Mūsų pasaulis apskritai labai sparčiai keičiasi, technologijų daugėja ir be jų mes turbūt neįsivaizduojame šiuolaikinio pasaulio, šiuolaikinio žmogaus. Taikau tam tikrus metodus, kurie susiję su tomis technologijomis, ir dabartiniam vaikui tai padeda. Po viso nuotolinio mokymo mes tikrai buvome labai arti technologijų, tam tikru metu net stengiausi minimaliai jas taikyti, nes mes turime ranką lavinti ne tik liesdami kompiuterį ar telefoną, bet ir rašydami parkeriu.
Tas technologijas, manau, reikia susidėlioti ir taikyti tinkamai.
– Ar trūksta tokio technologijų išmanymo ir kitiems pedagogams? Ką galima būtų padaryti, kad kiekvienas mokytojas galėtų būti toks technologiškai išprusęs, kaip jūs?
– Viskas priklauso nuo žmogaus. Nebūtinai nuo jo amžiaus, bet ir nuo paties žmogaus – pavyzdžiui, kiek technologijų naudos jis mato savo pedagoginėje srityje. Žinoma, tenka sutikti labai veiklių kolegų, kurie naudoja technologijas ir jas pritaiko, tenka sutikti ir tokių, kurie tų technologijų nenori. Gal vyresnės kartos mokytojai truputį kitaip įsivaizduoja tą šiuolaikinį darbą, bet nenorėčiau sakyti, kad tai yra kažkokia taisyklė – tai labai priklauso nuo žmogaus.
– Ne paslaptis, kad visuomenėje kartais vis dar vyrauja stereotipas, kad mokytojo profesija yra labiau „moteriška“. Ar jums teko susidurti su tokiu požiūriu?
– Asmeniškai su tokiu požiūriu tiesiogiai susidurti neteko. Apskritai visuomenėje kažkiek to tikrai yra, bet manau, kad dabar laikai keičiasi – tiek viduriniame, tiek ir pradiniame ugdyme reikia ir vyrų. Vaikui reikia matyti ir moterišką, ir vyrišką puses, bet faktas, kad kažkokie stereotipai apie vyrą ar moterį kažkiek egzistuoja.
Sakyčiau, kad kaip tik sulaukiu palaikymo, ypač iš tėvų. Jie teigia, kad nori vaikus vesti pas mokytoją vyrą. Reiškia, kad toks poreikis yra, jei tėvai tai iškelia.
– Kaip jūs matote šiandieninę vaikų kartą? Kuo jie ypatingi ir išskirtiniai?
– Kai tik pradėjau dirbti mokykloje ir pamačiau man labai aktualią lietuvių kalbos ugdymo programą, tėveliams per pirmą susirinkimą pasakiau, kad, žinokite, bus sunku, reikės dirbti. Šiandien viskas keičiasi, tad ir vaikų yra visokių. Manau, kad ši karta yra labai imli, tik reikia tą imlumą nukreipti teisinga linkme. Tikrai per daug rimtai nežiūrėčiau į tą stereotipą, kad tai yra karta, priklausoma nuo kompiuterių – manau, kad visą jų aktyvumą ne tik klasėje, bet ir už jos ribų galima palenkti tinkama linkme.
Aš juos matau kaip potencialią, nebijančią kartą, kas man labai patinka – jie nebijo išsakyti savo nuomonės ir jos argumentuoti. Manau, tai visame ugdymo laikotarpyje yra be galo svarbu.
– Tikriausiai ir pats mokytojas turi gebėti prisitaikyti prie tokios kartos – tad koks šiandien, jūsų manymu, turėtų būti geras pedagogas?
– Manau, svarbiausia, jog mokytojas eitų į kiekvieną vaiką, stengtųsi atrasti tvarų santykį, kas ir man pačiam yra labai svarbu. Bet kuriame darbe galima atrasti, kas gąsdins, bet jei žmogus tikrai jaučia norą, siūlau nebijoti pabandyti. Taip, mokytojo darbe atsakomybė tikrai labai didelė, bet svarbu nebijoti ir nesuklupti.
Portalas lrytas.lt primena, kad į Meilės Lukšienės premiją šiemet pretendavo 27 mokytojai. Premija gali būti skiriama mokytojams už demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą ir sklaidą.
Premija, kuri skiriama kasmet, įprasminamas daktarės Meilės Lukšienės atminimas, pedagogai skatinami aktyviai įsitraukti į švietimo darbus.
