„Man lengviau, kai jaučiuosi naudinga“
Į žinią apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą mokytoja I.Dumbliauskienė sureagavo taip pat emocionaliai, kaip daugybė žmonių visame pasaulyje: pyktis, neviltis ir supratimas, kad žinių feisbuke žiūrėjimas karo pabėgėliams nepadės. Antrąją karo savaitę juos sutikti pasiruošta ir Alytuje.
„Tai – tik pradžia, dar ir tokių kaip aš – mokytojų pensijoje, kurie gerai kalba rusiškai, gali prireikti“, – šią savo mintį I.Dumbliauskienė įgarsino kalbėdamasi su meru Nerijumi Cesiuliu. Neilgai trukus ji sulaukė Likiškėlių progimnazijos direktoriaus Gintauto Draugelio skambučio ir klausimo, ar sutiktų mokyti lietuvių kalbos ukrainiečius.
„Aš tada labai apsidžiaugiau, nes norėjau savanoriauti, jau buvau užpildžiusi anketą. Lietuvių kalbos pamokos ukrainiečiams tapo tuo konkrečiu darbu, kuris padėjo jaustis geriau. Tai buvo supratimas, kad būsiu naudinga, ir man palengvėjo, nes taip norėjosi prisidėti ir padėti“, – sako mokytoja.
Reikia ir lietuvių kalbos, ir bendravimo
Pradžioje, kai tik buvo išplatinta informacija apie galimybę karo pabėgėliams nemokamai mokytis lietuvių kalbos, į Likiškėlių progimnaziją kreipėsi labai daug ukrainiečių. Didžioji dauguma – moterys, per visą tą laiką, kai vyksta užsiėmimai, juos lankė tik keletas vyrų.
I.Dumbliauskienei tai buvo jau ne pirmoji darbo su suaugusiais patirtis. Ji yra mokiusi lietuvių kalbos JAV Taikos korpuso savanorius, taip pat – Alytuje dirbusius Danijos verslininkus. Tačiau su ukrainiečiais patirtis buvo visai kitokia – ir dėl sudėtingos situacijos, atvedusios juos į kalbos pamokas, ir dėl rusų kalbos, kuria pati laisvai kalba, leidusios užmegzti atvirą, žmogišką ryšį su savo mokinėmis.
„Pirmoji grupė buvo ypatinga. Labai susidraugavome, dėstau joms ir dabar. Susirinko ypatingai motyvuotos moterys, sėkmingos savo profesijose, išsilavinusios. Ksenija – teatro režisierė, Julija – gydytoja anesteziologė, Darina – anglų ir prancūzų kalbų mokytoja.
Man buvo labai įdomu su jomis, daug giliau supratau, kuo gyvena Ukraina ir jos žmonės. Esu savo mokinių paklaususi, kodėl jos nusprendė mokytis lietuvių kalbos, nors visiškai aišku, kad planuoja ir svajoja grįžti namo, kai tik atsiras tokia galimybė. Jos atsakė, kad, visų pirma, joms reikia netgi ne kalbos žinių, bet pačioms susiburti, bendrauti.“
Nekopijuoja jokio vadovėlio
Mokytoja I.Dumbliauskienė prisimena, kad ankstų pavasarį, kai pradėjo mokyti pirmąją grupę ukrainiečių, neišvengiamai pokalbiai vėl ir vėl grįždavo prie politikos. Dabar – kiek rečiau. Nervas nebėra toks gyvas, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad karas tapo kasdienybe. Taip pat jautru, bet jau galima koncentruotis ir į kitus dalykus, kurti bent netolimos ateities planus.
O pradžioje daugelis ukrainiečių, su kuriomis mokytojai teko bendrauti, prisipažindavo, kad jos dar negali suvokti šios naujos realybės ir savo kaip karo pabėgėlių statuso.
„Žinoma, lietuvių kalba ukrainiečiams yra sudėtingas iššūkis, jie niekada iki šiol jos nebuvo girdėję. Panašiai kaip mums būtų, tarkime, norvegų kalba. Dauguma ir į Lietuvą atvažiavo pirmą kartą gyvenime. Kas yra gerai, tai panaši mūsų istorinė patirtis. O pradedame nuo abėcėlės, naudoju Virginijos Stumbrienės, mano kurso draugės, parašytą lietuvių kalbos vadovėlį, jutube pamokas pasižiūriu.
Teoriškai įsivaizdavau, kaip dirbsiu, bet praktiškai pastebiu, kad kiekvienai grupei reikia kitokių sprendimų. Nekopijuoju jokio vadovėlio, pamokoms kaskart ruošiu užduočių lapus. Man šita veikla yra labai įdomi“, – sako I.Dumbliauskienė.
Į lietuvių kalbos pamokas organiškai įsilieja ir pažintis su Lietuvos kultūra, tradicijomis. Kiekvieną pamoką mokytoja pradeda įdomybėmis, iš kurių dėliojasi lietuviška mozaika. Tautiniai drabužiai ir slaptas kūlgrindos takas per pelkę, Kryžių kalnas ir žodis „kryžius“, šakočio gamybos paslaptys – apie visa tai galima kalbėtis pamokose.
„Susidariau įspūdį, kad ukrainietės yra labai plataus akiračio, daug kuo domisi, o gal tiesiog lietuvių kalbos nusprendžia mokytis tos, kurios yra atviros, smalsios? Miela malonu su jomis dirbti, nes kas gali mokytojui būti smagiau nei mokinio žingeidumas“, – svarsto I.Dumbliauskienė.
„Šaunuolės moterys, neturiu ką pridurti“
„Žaviuosi ukrainietėmis, kurios net tokioje bėdoje, atvažiavusios su vaikais, be namų, svetimame krašte nenuleidžia rankų. Mano manymu, jos vertos didžiausios pagarbos. Juk jas dar slegia ir nerimas dėl Ukrainoje likusių artimųjų. Turėjome kursuose moterį, kurios vyras žuvo šią vasarą“, – mokytoja pastebi, kad ukrainiečiams labai svarbus supratimas, kurį nelengvoje gyvenimo situacijoje karo pabėgėliai rado Lietuvoje, lietuvių kalbos pamokos – taip pat jo dalis.
I.Dumbliauskienė kalba apie stebinantį atkaklumą, kurį jos mokinės rodo ne tik kalbos pamokose. Daugelis ėmėsi darbų, kurių niekada gyvenime nedarė, pavyzdžiui, juristė pradėjo dirbti baldų gamybos įmonėje, išmoko siūti apmušalus, nors tai buvo labai nelengvas iššūkis. Teko pažinti gydytoją, kuri, kol laukė darbo pagal specialybę pasiūlymo, įsidarbino vienoje maitinimo įmonėje ir gamino cepelinus.
„Juokavo, kad tradicinius lietuviškus cepelinus dabar tikrai mokės pagaminti. Šiuo metu jau dirba pagal specialybę gydytoja anesteziologe, ruošiasi laikyti valstybinį lietuvių kalbos egzaminą“, – pasakoja I.Dumbliauskienė.
Į vakarinius užsiėmimus po darbo ateinančios ukrainietės kruopščiai paruošia namų darbus. Kaip pačios sako, sunkiausia lietuvių kalboje joms – linksniavimas ir… greitakalbė, kuria, pasirodo, mes kalbame lietuviškai, nors to neįvertiname.
„Svajonių atostogos“ – namo į Ukrainą...
Kokias temas reikėtų atsargiau liesti, mokant kalbos karo pabėgėlius? Ne, tai ne apie karą, raketas ar sprogimus. Ta tema – atostogos: „Paprašiau papasakoti apie savo svajonių atostogas. Tyla. Pradedu klausinėti. Jos sako, žinote, mes norime namo, atostogų Ukrainoje… Lietuvoje gerai, čia ramu, bet čia ne namai.“
Pamokose I.Dumbliauskienė nemažai kalbasi su savo mokinėmis, girdi jautrių pamastymų, ypač artėjant Kalėdoms. Užsiėmimus lankanti Lida prisipažino, kad negalės ramia širdimi sėsti prie šventinio stalo, kai jos mama – ten, rūsyje, be vandens, bėga pamiegoti į kambarį ir atgal, nes nežino, kada vėl apšaudys. Dauguma ukrainiečių atvyko iš vadinamųjų rusiškų regionų – rytinės Ukrainos. Turi giminių Rusijoje, su kuriais visi ryšiai nutrūkę, nes jie netiki, kad karo, kuriame griaunama šalis, žūsta taikūs gyventojai kaltininkas – Rusija.
Kokią vyšyvanką pasiimtume mes?
Mokytoja I.Dumbliauskienė mokyklą baigė Vilniuje, o rusų kalbą jai dėstė mokytoja – prigimtinė rusė. „S vidu kulturnyje, no duša drianaja“ (iš išorės kultūringi, bet siela šiukšlina) – įsiminė mokinių adresu išgirsta frazė, kuria buvo pasmerktas jų noras ledo ritulio varžybose palaikyti ne rusus, o čekus. O Čekija – tai ir Prahos pavasaris, pasipriešinimas 1968 metų sovietų invazijai.
„Taigi rusus pažįstu. O Ukraina ir jos stiprybė, valia pasipriešinti okupantams man yra visai naujas puslapis, nes apie šią šalį aš žinojau tikrai nedaug, neturėjau tiesioginių kontaktų. Pradėjusi mokyti lietuvių kalbos ukrainiečius, aš tarsi jų akimis pamačiau Lietuvą. Galiu pasakyti, kad mes, lietuviai, esame niurzgaliai ir neįvertiname to, ką turime.
Koks gražus mūsų Alytus, koks jis švarus ir tvarkingas, kokia turtinga tradicijomis, kultūra šalis yra Lietuva. Bet… Kai minėjome Vyšyvankos dieną, ukrainietės atėjo su savo tautiniu drabužiu. Kažkaip nejučia suspaudė širdį, pagalvojau, kad retas turime tautinius drabužius, o jos atsivežė savo vyšyvankas net bėgdamos nuo karo...
