Profesorės manymu, šiandien studentai pedagogikos kelią renkasi todėl, kad mato akivaizdžią šios profesijos transformaciją ir prasmę, kurios dažnai neatranda kitose karjeros kryptyse.
L.Kaminskienė naujienų portalui lrytas.lt papasakojo, kaip keičiasi visuomenės ir pačios švietimo bendruomenės požiūris į mokytojo darbą, iš kur būsimieji pedagogai semiasi motyvacijos, bei atskleidė, ar tikrai pašaukimas šioje profesijoje yra pats svarbiausias veiksnys.
Mato ryškų norą kurti „naują Lietuvos mokyklą“
VDU Švietimo akademijos kanclerės pareigas einanti profesorė L.Kaminskienė šį nuo 2019-ųjų veikiantį mokytojus ruošiantį centrą apibūdina kaip labai jauną, bet kartu ir turintį itin gilias tradicijas, kurios puoselėjamos ir šiandien.
„Švietimo akademija gimė labai įdomiai, prisijungus Lietuvos edukologijos universitetui, kuris skaičiuoja savo istoriją nuo 1935 metų, ir VDU, kurio ištakos yra Lietuvos universitetas ir neša laisvųjų menų – artes liberales – idėją.
Manau, Švietimo akademija ne tik mūsų šalyje, bet gal ir apskritai Europoje yra labai unikalus atvejis, kai į mokytojų rengimą atėjo laisvųjų menų idėja – tai yra intelektualus ir plataus išsilavinimo mokytojų rengimas. Ne siaurai specializuotas, bet tai yra mokytojai eruditai – harmoningos, išsilavinusios asmenybės“, – tvirtino profesorė.
Pasak L.Kaminskienės, šiandien Vilniuje ir Kaune įsikūrusi VDU Švietimo akademija pagal studentų skaičių yra didžiausias pedagogų rengimo centras visoje šalyje, ruošiantis visų specializacijų mokytojus – nuo ikimokyklinio ugdymo iki švietimo pagalbos ekspertų.
„Pagreitis jau tikrai yra atsiradęs. Žinoma, dabar yra naujų iššūkių, susijusių su tuo, kur link juda mūsų švietimo sistema. Ne mažiau svarbu, kad jauni mokytojai pabaigę studijas galėtų iš karto dirbti ugdymo įstaigose“, – teigė Švietimo akademijos kanclerė.
Profesorės manymu, visuomenės požiūris į pedagogikos studijas jau keičiasi, nors anksčiau žmonės į jas žiūrėjo su nemažu skepsiu.
„Esame pastebėję, kad, ko gero, labiausiai kritiška mokytojo profesijos atžvilgiu yra pati švietimo bendruomenė. Bet jeigu paklaustumėte kitų profesinių bendruomenių, tai nei viena iš jų nepasakytų, kad mokytojo darbas ar pasirengimas šiai veiklai yra kažkoks prastesnis ar blogesnis nei kiti.
Priešingai – visuomenė dabar labai supranta, kokia yra švietimo nauda, tėvai labai orientuoti investuoti į jauno žmogaus kokybišką pasirengimą, nes tai yra pamatas visam likusiam gyvenimui.
Net jei pasigirsta skepsio, mes patys, švietimo atstovai, turime paklausti, ar tikrai jums atrodo, kad jūsų vaikus ar anūkus turi mokyti blogiausi? Priešingai, mes norime, kad tai būtų patys geriausi, talentingiausi žmonės, nes tai yra investicija į mūsų artimuosius“, – pabrėžė pašnekovė.
Tačiau, pasak jos, tai nereiškia, kad reikia užsidėti rožinius akinius ir nematyti problemų.
„Reikia kalbėti apie tą misiją, kurią atlieka mokytojas. Ne veltui yra sakoma, kad valstybės kūrimas prasideda klasėje – tą suvokiant, ir ką aš matau dirbdama su dabartiniu jaunimu, kuris ateina studijuoti pedagogikos, jie ir ateina su tuo pasiryžimu kurti naują Lietuvos mokyklą. Ir tai mus be galo džiugina, kad tikrai yra suvokimas, jog tai yra mano indėlis į valstybės tvirtų pamatų kūrimą ir stiprinimą“, – įsitikinusi L.Kaminskienė.
Paklausta, kas jaunus žmones šiandien atveda į pedagogiką, profesorė atsakė nei kiek nesudvejojusi – studentai jau mato šios profesijos pasikeitimą ir per daugelį metų įvykusią transformaciją. Anot Švietimo akademijos kanclerės, mokytojo veikla yra kupina iššūkių, ir tie, kurie turi pašaukimą mokyti, geba padėti kitiems ir kartu gilinasi į savo sritį, tų iššūkių priimti nebijo.
„Tai yra džiaugsmas, kurį tu patiri, kai tau pavyksta paaiškinti, pavyksta pamatyti, kad kitas žmogus auga. Tas ūgties matymas, kad tu prisidedi prie tos asmenybės augimo, irgi yra vienas iš veiksnių.
Dabar ateina žmonės, kurie 10 ar 15 metų dirbo teisininkais, pilotais, gydytojais, ir jie ateina į pedagogikos studijas. Jie sako, kad tame darbe nerado savęs, nerado prasmės, o čia jie pamato, kaip gali padėti, ir tas vaikas, tas žmogus, jis keičiasi. Ir tai labai motyvuoja“, – aiškino L.Kaminskienė.
Ragina sėkmės receptu dalintis ir su kitais
Nors pašaukimas, pasak pašnekovės, ir yra labai svarbus, tačiau tai nėra esminis faktorius, norint būti geru mokytoju. Tačiau jis esą gali padėti ištverti pačias sudėtingiausias situacijas, kai atrodo, kad jau norisi pasiduoti.
„Netgi moksliškai yra tyrinėjama, kas yra svarbiau – pašaukimas ar kokybiškas pasirengimas. Tai yra panašiai, kaip ir su talentu – jis padeda. Bet jeigu mes kalbėsime tik apie tai, kad aš turiu pašaukimą ir galiu nestudijuoti, praleisti tuos metus į save neinvestuojant, pašaukimas nepadės.
Tyrimais įrodyta, kad geras mokytojas yra būtent labai kokybiško rengimo bei studijavimo rezultatas, o pašaukimas padeda išsilaikyti sudėtingose situacijose, arba tam, kad turėtum tą šeštąjį jausmą, ką daryti“, – įsitikinusi profesorė.
Anot L.Kaminskienės, karta, kuri dabar baigia mokyklą ir suka į pedagogikos kelią, yra jau visai kitokia, nei ankstesnės – jaunuoliai jau yra pamatę nemažai pasaulio, mato ir patiria daug laisvės, kurią gali atsinešti ir į ugdymo įstaigas.
„Jie laisvės idėją supranta labai gerai, bet toks laisvas pasaulis dar nereiškia, kad aš darau visiškai tik tai, ką noriu. Yra noras, kad mokykla būtų ta vieta, kur vaikai jaustųsi laimingi.
Mes kalbame ir su Suomijos kolegomis, apie kurią sakome, kad tai yra pavyzdinga švietimo sistema. Jų tyrimai rodo, kad, nors rezultatai yra geri, vaikai mokykloje nesijaučia laimingi. Tai yra ir savirealizacijos klausimai, psichologinio mikroklimato kūrimas, patyčios, tai noras kurti tokią aplinką, kur žmogus jaustųsi laimingas, irgi dažnai komunikuojamas ateinant į studijas“, – tvirtino VDU Švietimo akademijos kanclerė.
Nors mokytojų bendruomenė Lietuvoje yra gana vieninga, o savo pastebėjimais, mintimis ir problemomis nevengia dalintis ir viešai, L.Kaminskienė neabejoja, kad pasitikėjimo kiekvienu mokytoju kultūra yra be galo svarbi, ir ją puoselėti reikia nuolat.
„Jeigu žmogus eina į darbą žinodamas, kad iššūkiai ar sunkumai nebus palikti tik jam vienam, jeigu jis žino, kad tai yra mokyklos bendruomenė, kad problemos yra sprendžiamos, tariamasi kartu, mokytojams yra daug lengviau. Nes tai yra moralinė parama ir atspirtis, kuri sukuria saugumo jausmą.
Manau, bet kurioje profesijoje tu turi turėti palaikančią bendruomenę. O jei to nėra, tose mokyklose mes ir stebime labai didelę mokytojų kaitą, labai sunku suformuoti tvarią komandą. Pirmiausia reikia atsigręžti ir pagalvoti, kodėl taip ar vienaip vyksta mūsų mokykloje, ką mes darome galbūt ne taip“, – pažymėjo profesorė.
Švietimo akademijos kanclerė kiekvienam mokytojui patarė savo sėkmės recepto nelaikyti tik sau vienam, o gerosiomis patirtimis dalintis ir su kitais savo bendruomenės nariais. Esą būtent dalijimasis gali įkvėpti ir kitus kolegas, kuriems motyvacijos neretai pristinga.
L.Kaminskienė taip pat ragino neužmerkti akių prieš jaunų, ką tik savo karjeros kelią pradėjusių mokytojų idėjas – mat šviežias kraujas reikalingas kiekvienoje ugdymo įstaigoje.
„Labai dažnai girdime, kad ateina jauni mokytojai, siūlo pasikeitimus, ir bendruomenė sako, kad „ne ne, mes dirbame kitaip, ir tu čia revoliucijų nedaryk“. Bet kiekvienai organizacijai šviežias kraujas yra tiesiog būtinas.
Man atrodo, tiek mokykloms, tiek visoms švietimo įstaigoms reikia būti drąsioms, nebijoti naujovių ir net nesėkmių“, – tikino specialistė.
Kanclerė taip pat pabrėžė, kad mes į pedagogą turime žiūrėti ne tik kaip į savo srities žinovą, bet ir kaip į žmogų, kaip į asmenybę.
„Mokytojas turi ir žmogiškas savybes, kurios turi padėti vaikams įvairiose švietimo įstaigose augti ir tobulėti. Turime daug pavyzdžių, daug mokyklų, kur vaikai pasirenka būti chemijos ar fizikos mokytojais, ir paklausus, kodėl jie taip pasirenka, yra vienas atsakymas – turėjome nuostabų mokytoją.
Tai parodo, kad galima būti ir ekspertu, bet kartu gebėti atskleisti tos srities, kurią aš mokau, subtilybes, o tai labai įkvepia. Vaikai, baigę mokyklą, joje būna praleidę beveik 12 tūkstančių savo gyvenimo valandų – tai yra labai didelis laiko tarpas.
Todėl mums svarbu, kad tie mokytojai, kurių mes šiandien laukiame mokyklose, turėtų ir psichologijos, ir biomedicinos, ir menų sričių žinių.
Matymas plačiau, nei tik mano viena sritelė, irgi yra šiandieninio mokytojo bruožas“, – kalbėjo profesorė.
Tiesa, ji pridūrė, kad modernus pedagogas turėtų gebėti susiorientuoti ir skirtinguose šiuolaikiniuose kontekstuose, o jie šiandien – ypač įvairūs bei skirtingi. Kaip pavyzdį pašnekovė mini ir pernai Rusijos pradėtą plataus masto karą prieš Ukrainą.
„Gebėjimas veikti ir lokaliai, ir globaliai, gebėti adaptuotis tuose kontekstuose yra be galo reikalinga“, – pažymėjo L.Kaminskienė.
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Lietuvos mokytojas 2023“, kuriame publikuojama geroji mokytojų darbo patirtis, švietimo lyderių istorijos, žinomų žmonių prisiminimai apie mokytojus ir svarbiausia – 8 kategorijose nominuojami mokytojai, švietimo lyderiai.
Siūlykite savo mokytojus ir balsuokite už juos. Registruoti mokytojus galima šiame puslapyje: Lietuvos mokytojas 2023.
