– Kaip taip susiklostė, kad jūsų darbas yra susijęs su alkoholį bei narkotikus vartojančiais vaikais? Juk turbūt pradėdama studijuoti galvojote tiesiog apie darbą su vaikais, o ne apie jų žalingus įpročius? – pirmiausia paklausėme G.Misiūnienės.
– Užaugau pedagogų šeimoje, mokytojais dirbo mano tėtis ir mama, ir tikriausiai mano pasirinkimas buvo labai natūralus.
Pamenu, kaip vasarodavau pas senelius. Mano močiutė Konstancija Pranckevičienė, Vievio pradinių klasių mokytoja, visada prasidėjus vasarai prisikviesdavo pilną virtuvę pradinukų. Susodindavo juos prie didelio stalo ir manęs paprašydavo išeiti žaisti į kitą kambarį. Bet kur tau, kai tavo namuose penki šeši nepažįstami vaikai... Prisliūkindavau prie durų ir stebėdavau, kaip ji moko skaityti, rašyti, įpila visiems arbatos ir vėl dirba. Taip iki pietų.
Tik vėliau supratau, kad ji papildomai mokė tuos, kam mokslo metais sekėsi sunkiausiai. Močiutė niekada tuo nesigirdavo, o tiesiog labai atsakingai žiūrėjo į mokytojo darbą. Ir buvo viena mylimiausių mokytojų Vievio miestelyje.
Atkūrus nepriklausomybę aš įstojau į naujausią Lietuvoje edukologijos srities specialybę – socialinę pedagogiką. Fakulteto dekanė prof. Giedrė Kvieskienė buvo šios specialybės pradininkė, pati ne tik dėstė teorines paskaitas, bet važiuodavo į miesto pakraščius, šiukšlynus ir rinko gatvėje gyvenančius vaikus, kviesdama juos apsigyventi nevyriausybinių organizacijų įsteigtuose globos namuose. Mes, studentai, buvome drauge, asistuodami patys natūraliai įsitraukėme.
Daugelis mano kurso kolegų iki dabar dirba puikiais specialistais ugdymo institucijose, nevyriausybinėse organizacijose, šeimynose, vaikų ir paauglių krizių centruose, priklausomybių ir kituose specializuotuose pagalbos centruose.
Aš karjerą pradėjau Kaune dirbdama katalikiškos gimnazijos, vėliau Vilniuje jaunimo mokyklos socialine pedagoge. Baigusi magistro studijas gavau pasiūlymą universitete tapti švietimo pagalbos grupės dėstytoja. Daugiau nei dvidešimt metų dėstau būsimiems mokytojams, švietimo pagalbos specialistams (socialiniams pedagogams, spec. pedagogams, logopedams, mokytojo padėjėjams). Savo patirtimi ir žiniomis dalinuosi būdama Vilniaus miesto Vaiko gerovės komisijos nare, esu nevyriausybinių organizacijų, dirbančių vaiko gerovės labui, narė.
Prieš porą metų RPLC vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriuje pradėjau konsultuoti paauglius, turinčius žalingo vartojimo, elgesio sunkumų, mokymosi spragų, įpuolusių į sudėtingiausias gyvenimiškas situacijas.
Mano darbo objektas daugiau nei dvidešimt metų išliko tas pats – pažeidžiamiausios grupės vaikas.
– Kaip jums pavyksta suderinti darbą VDU ir priklausomybės ligų centre?
– Akademinė veikla, dėstymas studentams ir tiesioginė praktinė veikla yra labai svarbi mano gyvenimo dalis, taip galiu visada mokytis – mokydama kitus ir augindama save.
Pastarasis darbas reabilitacijoje – visiškai nauja patirtis, nes esu psichosocialinės specialistų komandos dalis. Edukologijos specialistai šalia psichiatrų, med.psichologų, menų terapijos specialistų, medicinos personalo ir kt. rodo, kad šiandien esame virsme, kai drauge ieškoma alternatyvų, paveikių integruotų gydymo ir kitos pagalbos būdų. Pati tapau šio virsmo dalimi ir tuo labai didžiuojuosi, nes keičiasi tendencijos ir dirbti praktinį darbą yra didelė prasmė.
– Nors jūsų darbas universitete irgi buvo susijęs su pažeidžiamais vaikais, ar atsidūrus priklausomybių centre realybė nepasirodė dar baisesnė nei atrodė iki tol?
– Manau, tikslingai ėjau tuo keliu. Reabilitacijoje gali pamatyti iš arti labai daug situacijų, kurių neišskaitysi nei viename vadovėlyje. Tikiu, kad savo darbu ir žiniomis prisidedu prie vaikų gerbūvio kūrimo. Studentams visada smalsu ir jie aktyviau dalyvauja seminaruose, kuriuos iliustruoju profesinėje veikloje sutiktais atvejais.
Žinoma, praktinis darbas, kai susiduri su nelaimingais, apleistais, nemylimais, save žalojančiais vaikais yra iššūkis. Tačiau gavusi siūlymą dirbti Vaikų ir jaunimo reabilitacijos centre iš karto sutikau.
– Tad kokia ta realybė, dirbant su priklausomais vaikais? Kokių sudėtingų atvejų tenka matyti?
– Realybė nedžiugina, nes pastarieji metai visiems buvo sudėtingi, o atvejai reabilitacijoje nėra paprasti. Jaunuoliams dažniausiai būna diagnozuotas žalingas vartojimas – tai psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, sukeliantis akivaizdžią grėsmę sveikatai, gerovei ar raidai, jis yra atpažįstamas kaip problema dėl mokyklos nelankymo, patirtų eismo įvykių, patekimo į teisėsaugos akiratį ir pan.
Rečiau jaunuoliams diagnozuojama priklausomybė – tai elgesio, kognityvinių ir fiziologinių reiškinių kompleksas, kuris atsiranda dėl kartotinio medžiagos vartojimo. Tipiškiausi šio sindromo požymiai yra stiprus troškimas vartoti psichoaktyviąją medžiagą, sunkumas kontroliuoti vartojimą, vartojimas, nepaisant žalingų pasekmių, padidėjusi tolerancija vartojamai medžiagai ir fizinės abstinencijos būklė.
Dažniausiai paaugliams būdingas rizikingas vartojimas – tai psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, galintis sukelti grėsmę nepilnamečio sveikatai, gerovei ar raidai, tačiau jis nėra atpažįstamas kaip problema, nes jaunuolis lanko mokyklą, dalyvauja popamokinėse veiklose, gyvena namuose.
– Kaip jūs sau atsakote į klausimą, kodėl kai kurie paaugliai tampa rizikingai ar žalingai vartojančiais? Kiek tai lemia jų socialinė padėtis ir gyvenimo būdas?
– Pirmiausia rizikingo vartojimo patirtis vertėtų sieti su paauglystės laikotarpiu, kurio amžiaus ribos pastaruoju metu išsiplėtė – kalbama apie 12–25 m. amžiaus periodą.
Mokslininkų teigimu, populiariausias paauglių laisvalaikis – siaubo filmai, viskas, kas susiję su mistika, ribiniu pasauliu, zombiais, antgamtinėmis jėgomis, burtais. Pasak mokslininkų, „paaugliai yra nesusiformavusiame kūne, kuris labai stipriai keičiasi: nei silpnas, nei stiprus, nei labai gražus, nei visiškai bjaurus, todėl zombiai, vilkolakiai puikiai atspindi jų kūnišką realybę“.
Paauglystės laikotarpiui būdingas netinkamas elgesys – mažai žmonių tuo metu nepadaro kažko, kas teoriškai būtų baudžiama, tai – sudedamoji brendimo dalis. Dažniausiai tai praeina savaime, bet 5–10 proc. žmonių nuklysta, iškrenta iš visuomenės, atsiduria jos paraštėse. Sklandžiai išaugti paauglystę gali trukdyti prastas pradinis išsilavinimas, nesėkmės mokykloje, patiriamos patyčios, popamokinių veiklų trūkumas, pamokų nelankymas.
Kalbant apie reabilitacijoje atsiduriančių vaikų patirtis, sklandų virsmą į suaugusį žmogų dažnai stabdo ir genetiniai veiksniai, tokie kaip sutrikusi psichikos sveikata ir tam tikros asmenybės savybės – polinkis rizikuoti, siekti naujų potyrių, taip pat agresyvumas, kriziniai, trauminiai įvykiai vaikystėje ir pan.
– Jauniausias jūsų pacientas buvo vos dešimties. Kaip tai gali nutikti, juk dešimtmečiai – visai dar vaikai?
– Taip, turim realią patirtį, susijusią su dešimtmečio žalingu vartojimu – jis alkoholį vartojo drauge su namiškiais, pasakojo, kad gali imti viską, kas yra ant stalo, taip pat rūkė drauge su mamos sugyventiniu.
Šiandien šis atvejis žinomas VTAT, šeimą prižiūri specialistai. Tai istorija apie vaiką, kuris niekada nematė, kaip dirba jo tėvai. Nepriklausomoje Lietuvoje jau yra užaugusi karta, turinti menkus tiek profesinės veiklos, tiek tėvystės resursus. Todėl didelis darbas yra ir su „nesuaugusiais“ tėvais.
– Kokių dar atvejų iš savo praktikos atsimintumėte, kai jums ypač suspaudė širdį?
– Sutrinki ir pasimeti, kai matai tėvus, kurie neturi tėvystei reikalingų resursų. Abejingumas savo vaikui, nepriežiūra, prievarta, smurtas...
Liūdna, kai jaunuolis pareiškia, kad nori nutraukti gydymą, o tu matai, kad padarytas geras startas gydymo pradžiai, kai stabilizuojasi simptomai, mezgamas ryšius su specialistais. Ir čia jau turėtų prasidėti tikrasis darbas – darbas su savimi yra pats sunkiausias, jo niekas nenori, ypač vaikai, nes jie jaučiasi nemirtingi.
Sunku, kai suvoki, kad „upės nepaskubinsi“, ir vaikas gali šiame etape pasiimti tik tiek, kiek gali. Yra atvejų, kada jaunuolis priimti pagalbos dar nėra pasiruošęs.
Žmogiškai supranti, kad situacija kritinė, bet tavo pagalbai dar ne laikas. Tada skauda labiausiai, nes kaip profesionalas teoriškai supranti, kas vyksta, o praktiškai eigos pakeisti negali.
Darbas reabilitacijoje reikalauja labai daug emocinio ir psichologinio pasirengimo. Stažuodamasi Nyderlanduose pastebėjau, kad ten specialistai drąsiai kalba ne tik apie sėkmes, bet ir apie nesėkmes, nepavykusius atvejus, palaiko vieni kitus, taip mokydamiesi ir ieškodami išeičių atvirumo ir pasitikėjimo principu. Norėčiau tokią kultūrą matyti ir pas mus, skatinu tą daryti ir savo studentus pedagoginėse praktikose.
– Kaip savo darbe bendraujate su žalingų įpročių turinčiais vaikais? Įsivaizduoju, kad labai maloniai kalbėti su jais gali ir neišeiti, nes gali negražiai atsikirsti...
– Taip, tai nėra paprasta, nes šie vaikai jau nepasitiki suaugusiaisiais, negerbia jų, netgi niekina. Tai susiję su jų negatyvia gyvenimiška patirtimi.
Todėl labai svarbus požiūris į vaiką: jei laikysimės standarto ir principingai, kategoriškai reikalausime iš jo to, ko iš kitų, tai susidursime su pasipriešinimu, konfrontacija. Mūsų skyriuje taikome naują Kanados mokslininkų sukurtą ir adaptuotą Lietuvoje metodiką, kai įvertiname ne tik sunkumus, bet ir stiprybes ir tai panaudojame rengdami individualią reabilitacijos programą. Tai didžioji skyriaus specialistų stiprybė – individualizuotas dėmesys.
Šiems vaikams mokytis ir priprasti prie mums įprastų taisyklių yra labai sunku. Dažniausiai reikalingas ir ilgalaikis gydymas, ir visapusė pagalba sprendžiant traumines patirtis.
Dažniausia paauglys nepajėgia pats įvertinti žalingo vartojimo grėsmės jo sveikatai ir socialinei gerovei. Todėl svarbu, kad šeimos nariai tinkamai reaguotų, palaikytų ir paskatintų gydytis priimant pagalbą.
Į reabilitacijos centrą be tėvų palydos gali kreiptis 16 metų sulaukę jaunuoliai. Konsultacijos yra nemokamos ir teikiamos neatskleidžiant asmens tapatybės. Prievartinio gydymo nėra. Įvertinus jaunuolių sveikatos būklę, pagal galimybes yra siūlomos įvairios alternatyvos, tariamasi, kas esamoje situacijoje galėtų būti geriausia.
Pirmiausia su skyriuje hospitalizuotu vaiku susitariame dėl pirmos taisyklės :“Turim sutarti, kad mums reikės sutarti“. Jei sutariame dėl šios, tada seka kitos taisyklės, dienos rutina ir visi kasdieniai rūpesčiai.
– Ar visgi yra vilties, kad vaikas, kuris jau trylikos-keturiolikos svaiginasi, susiims ir netaps daug problemų turinčiu suaugusiuoju? Ar esate mačiusi pavyzdžių, kurie nuteikia optimistiškai?
– Pirmosios rizikingo vartojimo patirtys turėtų natūraliai praeiti su paauglyste. Tačiau nedidelė dalis paauglių pradeda vartoti intensyviau, jiems diagnozuojamas žalingas vartojimas. Tai galim matyti iš simptomų, kurie rodo stiprų norą vartoti psichiką veikiančią medžiagą. Paaugliui sunku valdyti elgesį, atsiranda emocijų ir elgesio sunkumai, pamokų vengimas, agresijos, pykčio nevaldomi protrūkiai, turto gadinimas. Paaugliams sunkiau, jei augama nepalankioje, toksiškoje aplinkoje ir jie mato suaugusių žalingą vartojimą, neturi kam pasakyti, kad jiems reikia pagalbos. Sunku vaikams, kai nėra supratingų suaugusiųjų nei šeimoje, nei mokykloje, kurie juos išklausytų ir su kuriais galėtų pasikalbėti.
Kalbant apie efektyvaus gydymo principus, visada yra paveikesnis gydymas, kai paauglių psichoaktyvių medžiagų vartojimas identifikuojamas kiek įmanoma greičiau ir paauglys yra motyvuotas gydytis. Bet, deja, praktikoje taip pasitaiko retai.
Taip pat nėra dažnas atvejis, kai pavyksta įkalbėti paauglį atvykti į reabilitacijos centrą. Vaikams ir paaugliams ligoninės aplinka ar net pats gydymas atrodo bauginantis.
Todėl šiandien RPLC turi paruošusi keletą alternatyvų. Įsteigti Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriai (Vilniaus ir Kauno miestuose), dienos stacionarai (Vilniaus, Klaipėdos miestuose) siekiant padėti vaikams ir jaunimui, žalingai vartojantiems psichoaktyvias medžiagas.
RPLC gali pasiūlyti ambulatorines gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro, medicinos psichologo konsultacijas. Visos paslaugos vaikams ir jaunuoliams iki 18 m. (vaikų ir paauglių psichiatro konsultacija, medicinos psichologo konsultacija, testavimas dėl psichoaktyvių medžiagų vartojimo) yra nemokamos.
RPLC Vilniaus ir Kauno filialuose vaikai nuo 14 m. gali gauti ir stacionarines reabilitacijos paslaugas, jų trukmė – nuo 1 iki 3 mėn.
– Kokių pokyčių pastebėjote nuo tada, kai pradėjote dirbti šioje srityje, iki dabar?
– Žvelgiant į tai, kiek nuveikta kuriant Lietuvą ir pagalbos sistemą vaikams bei šeimoms, yra kuo džiaugtis, nes vyksta esminis pokytis – požiūrio į vaiką kaita. Tokios apsaugos sistemos, kokia sukurta šiandien, vaikas Lietuvoje niekada neturėjo.
Kiekviena savivaldybė prisiėmė atsakomybę įsteigdama Vaiko gerovės komisiją, kurios tikslas – užtikrinti savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų gerovę, bendradarbiaujant su mokyklų vaiko gerovės komisijomis ir kitomis vaiko gerovės srityje dirbančiomis institucijomis. Esame naujos bendravimo kultūros, socialinės partnerystės jungčių kūrimo dalis. Liūdina tai, kad apskaičiuota, jog maždaug 96 mln. arba 29 proc. suaugusiųjų (15–64 metų amžiaus) Europos Sąjungoje nors kartą gyvenime yra bandę neteisėtų narkotikų.
Tyrimų rezultatai rodo, kad žmonės, pirmą kartą pabandę vartoti alkoholį nesulaukę 15 metų, turi 4 kartus didesnę tikimybę tapti priklausomais, nei tie, kurie pirmą kartą pabandė sulaukę 20 metų ar daugiau.
Neramina ir tai, kad šiandien sparčiai daugėja naujų medžiagų, imituojančių seniai žinomus narkotikus. Nelegalioje rinkoje šiandien įsigijus ekstazio, jūs negalite žinoti, ar tai yra tikrai ekstazis, kiek ir kokių veikliųjų medžiagų apskritai yra toje tabletėje. Šiandien pirkėjas nežino, ką perka, o pardavėjas – ką parduoda.
