Apie tai, kodėl vaikus mokyti skaityti reikėtų kuo anksčiau ir kaip šį procesą paversti malonumu, o ne tik sunkiu darbu, dalijosi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesorė, pradinių klasių lietuvių kalbos vadovėlių „TAIP!“ bendraautorė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė bei leidyklos „Šviesa“ leidžiamų vadovėlių „Maži milžinai“ autorė Rūta Kuodienė.
Užtektų skirti ir 20 minučių
D.Jakavonytė-Staškuvienė atkreipė dėmesį, jog gana dažnas į pirmą klasę įžengusių vaikų negebėjimas skaityti yra problema, kuri neatsirado per vienerius metus. Jos teigimu, iššūkių galiausiai sukėlė ir tai, jog vaikų skaitymo gebėjimų ugdymas priešmokykliniame ugdyme daugelį metų pedagogų ir atskirų bendruomenių buvo interpretuojamas skirtingai.
„Priešmokyklinio ugdymo programoje dar 2014 metais buvo aprašyti skaitymo srities gebėjimai, tai yra, kad tokio amžiaus vaikas atpažįsta daugumą raidžių, perskaito pavienius žodžius, taip pat skaito kelių sakinių ar ilgesnius rišlius tekstus. Vadinasi, skaitymo srities gebėjimai turėtų būti ugdomi priešmokyklinėje grupėje“, – aiškino specialistė.
Visgi, pasak jos, nurodymuose bei realiame gyvenime situacija gali skirtis.
„Noriu pasidžiaugti, kad pastaruoju metu vis dažniau į pirmą klasę ateina skaitantys vaikai, kurie skaitymo gebėjimus plėtojo priešmokyklinėje grupėje, nors kai kurie iš vaikų pradeda skaityti ir dar anksčiau, būdami 4-erių metų. Tačiau vis dar pasitaiko vaikų, kurie į pirmą klasę ateina ir nepažinodami raidžių, nors lankė priešmokyklinę grupę.
Mano nuomone, sudaryti palankią skaitymo gebėjimų ugdymui aplinką turėtų kiekvienas priešmokyklinio ugdymo pedagogas, todėl į pirmą klasę jau turėtų ateiti mokiniai, pažengę skaitymo srityje. Be to, tai priešmokyklinėje grupėje lengvai pasiekiama, jeigu sukuriama skaityti skatinanti aplinka, o tam būtinos veiklos plėtojamos sistemingai kasdien“, – teigė D.Jakavonytė-Staškuvienė.
Specialistė įsitikinusi, kad tinkamų rezultatų visuomet pavyks pasiekti, tik reikia sukurti vaikus motyvuojančias skaitymo veiklas, kurios domintų, aktyviai įtrauktų kiekvieną iš jų.
„Tai galima daryti labai įvairiai – pavyzdžiui, „Lego“ didaktikoje integruoti skaitymo elementus, paruošti skaitymo korteles ar stalo žaidimus paversti integruota skaitymo veikla. Svarbu, kad tai būtų daroma sistemingai, iš esmės kiekvieną dieną tam skiriant bent 20 ar 30 minučių“, – dėmesį atkreipė pašnekovė.
Pavyzdžio ieško šeimoje
Vadovėlių „Maži milžinai“ autorė R.Kuodienė savo ruožtu taip pat atkreipė dėmesį, kad apie skaitymo naudą šnekėti būtina ir šiandien.
„Tai yra labai svarbu. Skaitymas vaikui duoda tiek daug, jog galima vardinti ir vardinti. Jis lavina vaiko intelektą, kūrybiškumą, plečia žodyną, ugdo iškalbą ir didina pasitikėjimą savimi bei daug kitų priežasčių. Tad kodėl vaikas gali nemėgti skaityti? Dažnu atveju mokykloje jis praleidžia didžiąją dienos dalį, kur tarp kitų darbų taip pat mokosi skaityti.
Bėda ta, kad dažnai tekstai skirti mokymuisi būtų vaikui neaktualūs, neatliepiantys jo pomėgių ir domėjimosi sričių“, – dalijosi R.Kuodienė.
Specialistės teigimu, skaitymas moksleiviams turėtų būti lyg higiena: „Kaip dantis valome, taip ir knygą skaitome. Tiesiog labai svarbu susikurti aplinką, skatinančią skaitymą.“
R.Kuodienė taip pat pripažįsta, kad didelę įtaką mažųjų skaitymo įpročiams turi patys tėvai – jei vaikas juos matys tik su telefonu ar planšetiniu kompiuteriu rankose, vargu, ar norės knygą į rankas pasiimti ir pats.
„Jeigu mes vieni į kitus rodysime pirštu ir sakysime, jog tik mokyklos arba tik tėvų darbas yra išmokyti vaiką skaityti, o vaikas dar tai ir matys – tuomet tai didžiulė problema? Jei tėvai sakys, kad mokytojai nesistengia, nesudomina, o mokytojai – kad tėvai namuose nedirba, tuomet labiausiai nukentės būtent vaikas. Mes kaip tėvai, leisdami vaikus į mokyklą, turime pasitikėti ugdymo įstaiga ir mokytoju.
Tačiau ir namuose turime rodyti tinkamą pavyzdį, skirti laiko skaitymui. Kaip tėvai turime teisę reikalauti iš mokyklos ugdyti vaiko skaitymo gebėjimus, tačiau savo dalį tai pat turime atlikti. Tad pradėkime nuo 15–20 minučių. Pirmokui iš pradžių tai gali pasirodyti sunku, tačiau nebūtina visą šį laiką vaikui skaityt vienam: sakinys mamos – sakinys tavo; pastraipa tėčio – pastraipa tavo ir t.t. Skaitome kartu su vaiku, garsiai, aiškinamės nesuprantamus žodžius, diskutuojame apie perskaitytą tekstą, ar vaikas jį suprato, kokias mintis ir jausmus sukėlė.
Vėliau tėvų ir vaiko skaitymo santykis keisis ir ateis laikas, kai mama ir tėtis skaitys savo knygą, o vaikas – savo. Tai nėra greitas procesas, jam reikia kantrybės, nuoseklumo, tikėjimo vaiku“, – svarstė vadovėlių „Maži milžinai“ autorė.
Paklausta, ką ir patys mokytojai gali padaryti dėl to, kad vaikai knygas skaitytų mieliau, ji taip pat išskyrė žaidimus. Esą jų pagalba tikrai lengviau užsitarnauti moksleivių palankumą.
„Pavyzdžiui, mano kolegė kartą per metus organizuoja mėgstamiausių literatūrinių personažų dieną. Vadinasi, vaikai gali ateiti apsirengę kaip mėgstamiausi knygų herojai. Kai aš dirbau mokytoja, mokykloje vieną dieną per metus atidarydavome knygų kavinę. Susinešdavome į bendrą erdvę daug daug knygelių, su kolege apsirengdavome kaip padavėjos ir mokiniai vietoje maisto galėjo užsisakyti knygą“, – neįprastą patirtį prisiminė R.Kuodienė.
Nors dažnai viešojoje erdvėje girdima, kad vaikams knygas skaityti trukdo ir šiuolaikinės technologijos, specialistė įsitikinusi, kad vien kaip blogo dalyko jų traktuoti tikrai nereikėtų. R.Kuodienės teigimu, technologijos turi mums tarnauti ir padėti, o knygų skaitymas – taip pat ne išimtis.
„Aš visą laiką sakau, kad technologijos yra skirtos tam, jog palengvintų mūsų gyvenimą, padarytų jį patogesnį. Įvairios planšetės ugdymo procesą gali ir labai praturtinti. Tiesą pasakius, kartais net ir tą pačią knygą pabandyti paskaityti per planšetę nėra nieko blogo. Jei vertingo kūrinio neturi galimybės perskaityti atspausdinto, o gali tą padaryti elektroniniu būdu, tad argi tai bloga išeitis?
Svarbu pagalvoti, kaip technologijas įdarbinti, nes tam jos ir yra skirtos. O jei vaikus tik drausminsime, ribosime jų laiką prie ekranų, nors savo pavyzdžiu deklaruosime priešingai, vaikai priešinsis ir jaus, jog suaugusieji su jais elgiasi nesąžiningai“, – svarstė pašnekovė.
Nesutinka, kad vaikai nori skaityti vis mažiau
Paklausta, kas turėtų rūpintis tuo, kad mokyklos durų dar nepravėręs vaikas skaityti išmoktų kuo greičiau, D.Jakavonytė-Staškuvienė pažymėjo, kad apie skaitymo ritualus tuomet, kai vaikui dar nėra nei vienerių metų, taip pat turėtų galvoti būtent tėvai.
„Geranoriška, teigiamas emocijas ir tikslingą buvimą su vaiku kurianti aplinka, kai skaitomos vaiko pasirinktos knygos, kalbamasi apie tai, kas matoma paveikslėliuose, sukuria teigiamą santykį su vaiku, jį supančia aplinka, supratimu, kad skaityti yra įdomu ir malonu. Labai svarbu, kad šia pradžia pasirūpintų šeima.
Žinoma, geriausių rezultatų galima pasiekti tuomet, kai toliau vaikų skaitymo gebėjimai plėtojami ir ikimokykliniame bei priešmokykliniame ugdyme. Norėčiau pabrėžti ir tai, kad, jeigu norime, kad vaikai priešmokyklinėje grupėje skaitytų, pažintis su raidėmis turėtų būti puoselėjama ikimokyklinio amžiaus grupėse nuo 3-ejų metų. Ugdymo praktika turėtų būti tinkama šio amžiaus vaikams, paremta žaidimu ir aktyviu dalyvavimu, o aplinka tiek prisotinta raidžių, kad vaikai jas pažintų savaime, kasdien matydami ir analizuodami.
Noriu pasakyti, kad tai nesunkiai padaroma, jeigu į šią sritį atkreipiamas dėmesys. Juk šiandieniniame gyvenime, mūsų aplinkoje raidės ir žodžiai kiekvieną iš mūsų supa bet kokioje aplinkoje, gatvėje, parduotuvėje ar automobilyje. Kur pažvelgsi, žvilgsnis sutiks raidžių, ypač, jeigu esi mieste“, – aiškino specialistė.
Anot VDU Švietimo akademijos profesorės bei lietuvių kalbos vadovėlių bendraautorės, vaikai nuo 3-jų iki 6-erių metų yra labai imlūs kalbinių gebėjimų plėtojimui, todėl mokymosi skaityti veikla yra tinkama tokio amžiaus vaikams. Būtent baimė, kad mokymasis skaityti yra sudėtingas procesas, esą dažnai šeimoms kelia nerimą.
Pašnekovė kalbėjo, jog tam, kad vaikai norėtų skaityti, mėgtų knygas bei tą galėtų daryti savarankiškai, labai svarbūs ir skaitymo technikos gebėjimai.
„Mėgti skaityti gali tuomet, kai nereikia pastangos žodžio perskaitymui, o gebi įsivaizduoti tai, kas perskaitoma, tai yra, supranti prasmę. Tad labai svarbus išlieka mokymosi skaityti (raidžių pažinimo, konkrečios raidės sąsajos su konkrečiu garsu, kelių garsų jungimo, kol perskaitomas žodis) etapas. Būtent šiam etapui ir reikia dėmesio jau nuo 3-jų iki 6-erių metų.
Jeigu pamatai šioje srityje bus, tuomet ir pirmoje klasėje vaikas jausis gerokai savarankiškesnis, gebantis daugelį veiklų padaryti pats, nes jau gebės perskaityti ir žinos, ką daryti“, – aiškino D.Jakavonytė-Staškuvienė.
Paprašyta paaiškinti, kas lemia tai, kad vaikai neretai išmoksta skaityti skirtingu metu, nors gali būti ir bendraamžiai, specialistė išskyrė kelis svarbiausius aspektus.
„Problema, mano nuomone, yra tuomet, jeigu iki pirmos klasės vaikas nebuvo skatinamas ir pratinamas pažinti raidžių, neturėjo malonių veiklų ir patirčių, susijusių su knygomis ir skaitymo veiklomis. Tuomet jis tokią veiklą gali sutikti ir nemaloniai nusiteikęs, jam kyla klausimų, kam iš viso reikia skaityti, jeigu jis iki 6-erių arba 7-erių metų gyvena be skaitymo ir puikiai jaučiasi.
Pavėluotas supažindinimas su šia sritimi turi neigiamą poveikį, nes tuomet per trumpą laiką vaikai turi susipažinti su daug skirtingų simbolių. Kalbu apie pirmą klasę, kai skaitymo veikla plėtojama kasdien ir 2 arba 3 skirtingos raidės vaikams pristatomos per savaitę. Vadinasi, simbolių, kuriuos turi įsiminti, yra nemažai, nes kiekviena raidė yra didžioji ir mažoji, rašytinė ir spausdintinė.
Jeigu patirties šioje srityje vaikas neturi, pirmoje klasėje jis gali patirti sunkumų ir skaitymo procesas, skaitymo technikos gebėjimų ugdymas gali tęstis ilgiau, o ir pastangų į šią sritį vaikui tokiu atveju reikia dėti daugiau“, – kalbėjo pašnekovė.
Kita problema, D.Jakavonytės-Staškuvienės teigimu, yra ta, jog būdami pirmoje klasėje ir klausydami savo klasės draugų, vaikai labai greitai supranta ir gali patys įsivertinti savo skaitymo gebėjimus.
„Tokiose situacijos nereikia jokio mokytojo komentaro, nes vaikai, klausydami vienas kito skaitymo, greitai įsivertina ir pastebi, kuris skaito gerai, o kuris dar tik mokosi tai daryti. Bet tas, kuris dar nemoka skaityti, juk nežino, kiek jo draugas dėjo pastangų, kad išmoktų tai daryti, nors rezultato ir tas, kuris nemoka, nori labai greitai. Dėl šios priežasties, ypač, kai nesudarome lygaus starto galimybių, ir turime labai skirtingas vaikų patirtis ir skirtingą nusiteikimą skaitymo klausimu.
Kviesčiau tėvelius malonų laiką knygų apsuptyje skirti vaikams ir dominti skaitymo veiklomis kiek įmanoma nuo jaunesnio amžiaus, dar iki mokyklos, kad neigiamų patirčių skaitymo srityje būtų kuo mažiau“, – įsitikinusi VDU Švietimo akademijos profesorė.
Visgi pradinių klasių lietuvių kalbos vadovėlių autorė nesutiktų su mintimi, kad šiuolaikiniai vaikai skaito mažiau. D.Jakavonytės-Staškuvienės manymu, Lietuvoje vaikų literatūros atžvilgiu šiandien išgyvename tiesiog aukso amžių.
„Tikrai yra vaikų, kalbu apie pradinių klasių mokinius, kurie skaito daug ir labai noriai plėtoja skaitymo patirtis ir veiklas. Knygų įvairovė yra labai didelė. Knygos vis įdomesnės, interaktyvesnės, iliustruotos. Tačiau yra ir tokių vaikų, kurie skaito labai retai arba iš viso neskaito. Lietuvoje, ypač miestuose gyvenantys vaikai, labai dažnai turi be galo daug neformalių veiklų, todėl jiems nelieka laiko knygų skaitymui.
Aš ir šiuo atveju rekomenduočiau tėveliams pagalvoti, ar tikrai tiek daug vaikams siūlomų veiklų reikia, nes kartais mažesnis veiklų skaičius galėtų būti vertinamas kaip kokybiškesnis ugdymas, o laisvalaikis kartu su knyga – kaip malonus laiko praleidimas visai šeimai“, – siūlė ji.
