Nors su vaikais dirbantys psichologai pripažįsta, kad šiandien smurtas toleruojamas vis mažiau, pasak jų, didesnio dėmesio šio skaudulio sprendimui vis dar trūksta tiek tėvų, tiek ir mokyklų bendruomenėse.
Portalas lrytas.lt šią savaitę jau rašė apie šokiruojantį vaizdo įrašą, kuris buvo nufilmuotas Ukmergės apylinkėse.
Jame matyti, kaip dešimtmetis su panašaus amžiaus pagalbininku stipriai sumuša bendraamžį. Liudininkai tvirtino, kad apie mažojo smurtautojo veiksmus kiti vaikai niekam nepasakoja, nes bijo susidorojimo.
Redakciją pasiekusiame vaizdo įraše matyti, kaip du nepilnamečiai atsiveda bendraamžį ir pradeda jį talžyti. Mušamas vaikas jų kelis kartus atsiprašo, tačiau egzekucija nestabdoma ir aukai nukritus, jis talžomas toliau, o vėliau dar ir spardomas.
Pasataruoju metu tai jau ne pirmas šokiruojantis vaizdo įrašas, kuriame užfiksuoti smurtaujantys nepilnamečiai. Prieš kelias savaites visuomenę sukrėtė užfiksuotos dviejų paauglių muštynės, kurias stebėjo apie 40 nepilnamečių. Sumuštas paauglys per incidentą buvo įstumtas į vandenį.
Situaciją jau žino
Kaip portalui lrytas.lt teigė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Lina Baranauskienė, tokių skaudžių situacijų, kai susiduriama su vaiko ar grupės vaikų netinkamu elgesiu, deja, bet pasitaiko.
Apie smurto atvejį Ukmergėje vaiko teisių gynėjai sužinojo ketvirtadienį.
„Nedelsiant reagavome ir šiuo metu vertiname situaciją – siekiame išklausyti įvykyje dalyvavusių vaikų nuomones, pasikalbėti su jų tėvais, inicijuoti reikiamą pagalbą. Saugodami vaikų interesus, visų įvykio detalių atskleisti negalime.
Kai nustatome smurtą tarp vaikų, dažniausiai būna reikalinga kompleksinė pagalba vaikui ar visai šeimai. Tam pasitelkiame socialines paslaugas teikiančius savivaldybių specialistus, o esant poreikiui – vaiko teisių gynėjų mobiliąją komandą.
Ji teikia skubią pagalbą krizę išgyvenančiai šeimai jos gyvenamojoje vietoje, motyvuoja šeimą spręsti neretai užsisenėjusias problemas arba nukreipia pagalbos į kitus specialistus“, – komentavo L.Baranauskienė.
Anot jos, svarbu atkreipti dėmesį, kad pagalba dažniausiai būna reikalinga ne tik nukentėjusiam, bet ir smurtautojui. Esą svarbu ne bausti, bet suprasti ir padėti.
„Aiškindamiesi smurto atvejus ir ieškodami priežasčių, kodėl vaikas ėmėsi smurto prieš kitus vaikus, dažniausiai sužinome, kad netinkamai besielgiantis vaikas pats iš suaugusiųjų matė problemų sprendimo jėga pavyzdį, pats patyrė smurtą, nepriežiūrą ir pan.
Mes visada skatiname matyti netinkamo vaiko elgesio priežastis. Ne bausti vaiką, bet suprasti, kodėl jis taip elgiasi.
Tad visais atvejais, kai kalbame apie netinkamą vaikų elgesį, kartu ir smurtą tarp jų, pirmiausia reikia klausti, ką šis vaikas patyrė, kokį pavyzdį matė gyvenime, kokia pagalba buvo suteikta jam ir jo šeimai, kiek ta pagalba buvo efektyvi ir ar ją priėmė“, – sakė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė.
Pasak L.Baranauskienės, skirtingo amžiaus vaikai tarpusavio konfliktus sprendžia ne vienodai: mažesnieji susipykę skuba pasiguosti tėvams, suaugusiems, o paaugliai nesutarimus linkę spręsti patys.
„Svarbu suprasti, kad paauglių konfliktai dažnai kyla dėl bendravimo, klausymo įgūdžių stokos, įžeistų jausmų, negebėjimo teisingai išreikšti savo norų ir požiūrio, tarpusavio konkurencijos. Pasitaiko, kad ir maži nesutarimai į rimtesnius konfliktus išauga dėl netinkamai pasirinkto konflikto sprendimo būdo.
Todėl turėtume mokyti vaikus suprasti, kad konflikto metu normalu abiem pusėms išsakyti savo nuomones, tikslus, lūkesčius, tačiau negalima žeminti, niekinti, nuvertinti kito žmogaus.
Nuoširdūs prevenciniai pokalbiai su vaikais šeimoje, artimųjų rate, mokykloje, kviečiant juos pasakyti savo nuomonę ir mokant pagarbiai išklausyti kito žmogaus, būtų rimtas žingsnis padedant jiems suprasti, kad nėra teisingų ir neteisingų nuomonių, yra tik skirtingi požiūriai“, – pažymėjo specialistė.
Svarbu komunikuoti tinkamai
Psichologė Milda Lukašonokienė atkreipė dėmesį, jog į viešumą iškilę smurto atvejai iš pačių vaikų labai sujaudina visuomenę, todėl natūralu, kad dažną šis reiškinys jau gali pradėti rimtai gąsdinti.
„Antra vertus – vaikai irgi būdami tokie emocionalūs ir patirdami daug streso, galbūt negebėdami tinkamai tų emocijų išreikšti, nesusivaldo, ir turime, ką turime“, – komentavo psichologė.
Pasak M.Lukašonokienės, itin reikšmingą įtaką vaikų ir paauglių psichologinei būsenai padarė tiek pandemijos laikotarpis, tiek ir daugiau nei metus vykstantis karas Ukrainoje, todėl tėvai neturėtų pamiršti nuolat pasirūpinti savo atžalų emocine sveikata.
„Tai, kas dabar vyksta visuomenėje, neabejotinai atsispindi ir atsiliepia vaikų elgesyje. Jei kalbame apie popandeminį laikotarpį, mes iki šiol vaikų elgesyje pastebime tam tikrų momentų, kuriuos siejame su karantino metu patirtais iššūkiais.
Jei kalbame apie karo kontekstą, jis taip pat reikšmingai prisideda prie įtampos, kurią visi jaučiame. Vaikai – ne išimtis. Jie tą girdi ir per žinias, šeimose, ir jei su vaikais tinkamai nekomunikuojame, neatsakome į tam tikrus klausimus, ar galvojame, kad neverta su jais apie tai kalbėti, nes vaikas gal per mažas, o gal tiesiog nesidomi tokiomis temomis, tai mes klystame.
Vaikas viską jaučia, viską girdi ir supranta daug daugiau nei mums gali atrodyti, tad jeigu paliekame vaiką vieną dorotis su visa informacija, kuri jį pasiekia – vadinasi, paliekame vaiką vieną tvarkytis ir su visu tuo, kas jį galimai neramina.
Nori ar nenori, visos sukauptos emocijos anksčiau ar vėliau prasiveržia, ir dažniausiai, deja, ne taip, kaip norėtųsi. Tarsi ugnikalnis“, – palygino specialistė.
Paklausta, kam iš vaiko kilusio smurto atveju reikėtų prisiimti atsakomybę, pašnekovė pabrėžė glaudaus bendradarbiavimo svarbą, o ne vienos konkrečios pusės kaltinimą.
„Aš visada laikausi požiūrio, kad atsakomybę reikia dalintis visiems. Atsakingas yra tas, kuris bėdą mato. Nėra nei etiška, nei gražu mėtyti problemos sprendimą tėvams arba mokytojams, tarsi jie didžiąją laiko dalį praleidžia su vaikais mokykloje.
Bendradarbiavimas būtų siekiamybė, kuri padėtų spręsti šią problemą“, – portalui lrytas.lt sakė M.Lukašonokienė.
Priežastys – ir šeimoje
Savo ruožtu psichologė Sonata Vizgaudienė pažymėjo, kad visuomenėje smurtas tampa vis mažiau toleruojamas, todėl atitinkamai į šią problemą kreipiama daugiau dėmesio.
„Kadangi tenka nemažai dirbti su vaikais, greičiausiai yra taip, kad dabar kreipiame daugiau dėmesio į smurto atvejus, jie nebėra taip praleidžiami pro pirštus ar kažkokiu būdu nuslopinami. Labiau atkreipiamas ne tik toje situacijoje esančių žmonų dėmesys, bet ir visuomenėje ši problema labiau akcentuojama.
Apskritai dabar mažėja tolerancija bet kokiam smurtui – ne tik fiziniam, bet ir psichologiniam. Tad manau, jog smurto apraiškų buvo visą laiką, bet greičiausiai dabar mes labiau tuos atvejus pamatome, ir tada suprantame, kokio žiaurumo dalykai tai gali būti“, – komentavo specialistė.
Kalbėdama apie iš vaikų kylančią agresiją, psichologė pripažino, kad pastarųjų kelerių metų įvykiai paveikė daugelio emocinę būklę, tačiau visgi ji problemos šaknų ieškotų kitur – smurtaujančių vaikų šeimose.
„Kas tikrai yra įrodyta ir nemažai tirta, tai labai aiški tendencija, kad pagrindinės priežastys slypi šeimoje ar pačioje artimiausioje vaiko aplinkoje. Ir, aišku, tai kyla ir iš vaiko prigimtinių dalykų. Vaiko, kaip asmenybės, ypatumai, ir tai, kokioje aplinkoje jis auga, dažniausiai lemia tai, dėl ko vaikas smurtauja.
Jeigu šeimoje yra agresija, jeigu yra skriaudžiamas pats vaikas, tai jau labai didelis rodiklis, kad vaikas ir pats bus linkęs į agresiją, maištaus.
Jei jis mato, kad tėvų aplinkoje yra daug smurto, jie agresyviai reaguoja į aplinką, jeigu yra daug psichologinės agresijos, nepasitenkinimas aplinka, žodinė agresija yra su didele patyčia, tai irgi augina vaiko agresiją, kuri gali būti impulsyvi ir nevaldoma“, – aiškino S.Vizgaudienė.
Anot jos, jeigu suaugusieji kylančias emocijas dar sugeba išreikšti tik žodžiais arba apskritai susivaldyti, vaikui gerokai lengviau yra pereiti į tiesioginius fizinius veiksmus.
Specialistės teigimu, smurto vaikai gali imtis dar ir dėl to, kad tėvai juos auklėja „autoritariniu režimu“, nes tuomet, ištrūkęs iš tėvų gniaužtų, vaikas imasi gynybinio elgesio.
Dar vienas kraštutinumas – auklėjimas „be ribų“, kai vaikas tiesiog nesuvokia, kad savo elgesiu jau nueina gerokai per toli.
S.Vizgaudienė pridūrė, kad dalis žmonių jau gimsta su polinkiu į antisocialų elgesį, o anksti atpažinti asmenybės sutrikimus gali būti labai sudėtinga.
„Tai yra sutrikęs asmenybės elgesys, ir nors vaikams nėra diagnozuojami asmenybiniai sutrikimai, vis dėlto su tokiais stipriais bruožais vaikai yra linkę elgtis labai žiauriai, vien dėl to, kad jie visai kitaip mato pasaulį, mano, kad pasaulis turi suktis aplink juos“, – dėstė specialistė.
Užsimerkia net mokytojai?
Pasak S.Vizgaudienės, suaugusieji į vaikų demonstruojamą smurtą tikrai ne visada reaguoja atsakingai. Psichologė pabrėžė, kad vaikai visuomenėje ir patys nuolat mato daug agresijos – tiek televizijoje, tiek internete, tiek kompiuteriniuose žaidimuose, kuria galiausiai „užsikrečia“ ir patys.
Tačiau, pašnekovės manymu, tėvai ar mokytojai neretai tiesiog leidžia tai agresijai būti.
„Čia yra mūsų tendencija, ką mes, kaip suaugę, sunkiai sukontroliuojame. Jei vaikas yra linkęs į agresiją, labai reikėtų stebėti, ką jis žiūri, ką žaidžia. Perorientuoti, kalbėtis apie tai, bet dažnai vaikai būna iš tokių šeimų, kuriose tėvai arba turi labai griežtas taisykles, arba netaiko jokių, ir tada labai sunku į tą šeimą atsiremti“, – svarstė S.Vizgaudienė.
Idealiu atveju, pasak pašnekovės, tokioje situacijoje labai padėtų tėvų ir mokyklos bendradarbiavimas, bet taip būna itin retai, o tada pedagogams paprastai nusvyra rankos.
„Jie bando prisibelsti pas tėvus, bet dažnai negauna jokio atgarsio. Bet ką mokytojai gali padaryti – visų pirma pradėti nuo to, kad pamokose nebūtų leidžiamos patyčios. Tenka konsultuoti vaikus, kurie dažnai sako, kad mokytojai leidžia tyčiotis.
Jie tarsi iš nuovargio ar bejėgiškumo, gal sunkiai su tuo susitvarko, bet dažnai užsimerkia ir to nepastebi. Tai suaugusiems patyčias reikėtų stabdyti čia ir dabar.
Reikėtų nuoširdžiai kalbėtis ne tik su tuo, iš kurio tyčiojasi, bet ir su tuo, kuris tyčiojasi. Kas jam negerai, dėl ko jis kenčia, kad naudoja tokią agresiją kitų atžvilgiu. Jeigu mokytojai mato, kad jau kažkaip peržengiamos ribos, jie turėtų tai stabdyti, ko dažnai nedaro.
Vaikai kartais pasako, kad štai, mokytojas matė, kad kažką kumščiuoja, bet praėjo, nes galvojo, kad tai tik žaidimas“, – pavyzdį pateikė S.Vizgaudienė.
Psichologė pabrėžė, kad iniciatyvos turėtų imtis kiekvienas – gatvėje pamačius muštynes ar akivaizdžias patyčias stabtelėti, reaguoti, parodyti signalą, kad visuomenė smurto netoleruoja.
Taip pat, pasak specialistės, labai svarbu kalbėtis su pačiais smurtaujančiais vaikais bei suteikti reikalingą pagalbą ne tik aukai, bet ir agresoriui.
„Galbūt tas vaikas namie patiria skriaudas, galbūt jo šeimoje kažkas vyksta, tai kai tas problemas labiau spręsime iš esmės, tada galėsime padėti. Bet čia yra optimistinis scenarijus“, – sakė specialistė.
