Ir ji taip sako tikrai ne be reikalo – savo įdirbį ir meilę mokytoja visus šiuos metus dalija klausos sutrikimų ir kitų specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams.
Nors su iššūkiais dirbdama specialiojoje mokykloje S.Koroliovė susiduria bene kasdien, pedagogė tvirtai pabrėžia, kad eiti dirbti į bendrojo lavinimo mokyklą nė už ką nesutiktų.
„Matau, kad esu jiems reikalinga“, – aiškino ji.
S.Koroliovė šių metų pradžioje naujienų portalo lrytas.lt organizuotuose „Lietuvos mokytojas 2023“ rinkimuose sulaukė išskirtinio įvertinimo – moteris pelnė geriausios pagrindinio ugdymo mokytojos titulą.
Dabar ji sutiko papasakoti, kaip atrodo jos įprasta darbo diena ir kaip šie ypatingi vaikai užaugino ir ją pačią.
Supranta dalies mokytojų nerimą
S.Koroliovė jau daugiau nei 30 savo gyvenimo metų dirba su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais. Tiesa, apie pedagogikos kelią ji svajojo dar pati būdama mokyklos suole, tačiau nė nenutuokė, kokia spalvinga profesinė kelionė jos laukia.
„Pirmiausia, rinkausi kelią, kuriame nebūtų matematikos, nes visiškai nedraugauju su tiksliaisiais mokslais. Tais laikais tarp pasirinkimų radau tokią specialybę – defektologiją. Visi sakė, kad aš būsiu logopedė, dirbsiu poliklinikoje ir vaikščiosiu su baltu chalatuku. Tai mane ir sužavėjo.
Kai visi baigėme defektologiją, aš iš tiesų tapau logopede, bet vėliau supratau, kad man yra labai nuobodu kartoti tuos pačius garsiukus su vaikais. Tuo metu dirbau internatinėje mokykloje, bet išsiprašiau direktoriaus į klasę, ir taip tapau mokytoja“, – pasakojo S.Koroliovė.
Pasak mokytojos, kiekviena diena specialiojoje mokykloje skiriasi kardinaliai, o kartais tenka pamiršti, ką pasiruošei namuose – į klasę tenka atsinešti ne tik planą „A“, bet ir planą „B“ ar net planą „C“.
S.Koroliovė lietuvių kalbos ir literatūros moko 5–10 klasių moksleivius. Savo mokytojos kelią ji pradėjo kurčiųjų mokykloje, tačiau dabar ugdymo įstaigoje mokosi pačių įvairiausių sutrikimų turintys vaikai. Pasak mokytojos, su jais dirbant reikia pajungti „visus įmanomus metodus“.
„Mokykloje bendrauju su vaikais dvikalbiu metodu – ir žodine lietuvių kalba, ir gestais. Sutrikusios klausos žmonės labai vertina savo gestų kalba, todėl dažnai sako, kad lietuvių kalba jiems nereikalinga. Kai paklausi, kaip jie žada bendrauti su girdinčiaisiais, atsako, kad kreipsis į gestų kalbos vertėjus.
Todėl man tenka nelengva misija – įrodyti, kad valstybinės kalbos mokėjimas jiems taip pat labai svarbus. Juk ne visada prisišauksi vertėją, ne visada jis bus šalia, kada spręsis neatidėliotini klausimai, nebus jo žiūrint filmus su lietuviškais subtitrais, nesėdės jis su tavimi ir neskaitys naujienų spaudoje“, – portalui lrytas.lt aiškino pedagogė.
Tiesa, specialistė turi ir savo auklėtinių klasę, kuriai, kaip pati sako, negaili nei laiko, nei pastangų, nei rūpesčio.
„Čia lyg dvigubas iššūkis – aš turiu grupę skirtingo amžiaus ir skirtingų poreikių vaikų, mes bandome sukurti vieningą komandą. Ir mums puikiai pavyksta, aš tuo labai didžiuojuosi“, – prisipažino S.Koroliovė.
Jau nuo 2024-ųjų visos Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos turėtų būti įsipareigojusios priimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, nors specialiųjų mokyklų taip pat žadama nepanaikinti. Mokytojos teigimu, šis sprendimas yra teisingas, bet ypatingai jautrus, todėl jis reikalauja itin didelio kruopštumo ir pasiruošimo.
„Aš dirbu su šiais vaikais visą gyvenimą, ir vis dar pasitaiko atvejų, kai ateina vaikas su dar nematytu sutrikimu. Aš pati nuolat mokausi, mes visi nuolat mokomės, o bendro ugdymo mokyklose tokius vaikus gavę mokytojai išsigąs dar labiau. Ir aš tą suprantu. Būna dienų, kai tiesiog nebesupranti – atrodo, pasiruošei pamokai, bet kodėl mano vaikai šiandien jos nesuprato? Kas nutiko? Kurioje vietoje suklydau?
Aš pati vedu seminarus įtraukiojo ugdymo tema ir matau mokytojų baimę – jiems trūksta žinių, pagalbos, jiems trūksta patarimų ir metodikos. Ir aš džiaugiuosi, kad mes galime jiems padėti. Šiemet esame tiesiog graibstomi į visas puses, kad suteiktume kiek įmanoma daugiau pagalbos. Kartais yra tokių sutrikimų, kad vaikas tiesiog prapuls bendrojo ugdymo įstaigoje. Reikia labai atidžiai į tai žiūrėti“, – įsitikinusi S.Koroliovė.
Mokytojos teigimu, labai daug klausos sutrikimų turinčių vaikų jau ir taip mokosi bendrojo lavinimo mokyklose, nes modernios šiuolaikinės technologijos padeda geriau girdėti ar net susigrąžinti klausą. Tačiau yra ir tokių vaikų, kuriems privalu likti specialiojoje mokykloje.
„Reikia labai gerai įvertinti ir vaiko būklę, ir charakterį, ir psichologinę būseną. Žinote, būna šiltnamio augalų, ir būna tokių augalų, kurie labai sėkmingai prisitaiko visoje augalijoje. Tai ir tarp vaikų yra tokių, kuriems vis dėlto reikia šiltnamio“, – palygino pašnekovė.
Kartais tenka ir nubraukti ašarą
Tiesa, darbas su tokiais ypatingais vaikais turi ir savo kainą – kartais Sigita sulaukia ir piktų žodžių, įžeidimų ar net pagrūmojimo kumščiu.
„Kartais būna, kad išleidžiu vaikus į pertrauką, iki paskutinės minutės laikausi, uždarau duris ir pradedu verkti. Mokyklos psichologė man visada sako: jie ne specialiai tau tą darė, tiesiog tuo metu jų emocijose, mąstyme kažkur kažkas „nesusijungė“, bet niekada jie to nedarė specialiai. Protu suprantu, bet emocijos kartais ima viršų.
Suprasti ir nepalūžti irgi yra labai sudėtinga, dėl to mokyklos psichologė man labai padeda. Su jais yra įdomu dirbti, nes jiems reikia kitokio priėjimo, kitokių metodų, ir manau, kad jie mane taip užaugino“, – svarstė mokytoja.
Sigitos vedamos pamokos – iš tiesų netradicinės: skaitant kūrinius vaikams tenka ir įsijausti į pačius įvairiausius personažus.
„Pavyzdžiui, skaitome V.Žilinskaitės kūrinį „Robotas ir peteliškė“, ir klasėje pradedame konstruoti robotus. Kai skaitome „Mažąjį princą“, mes jį susiejame su Elono Musko biografija ir jo atliktais darbais, atradimais. Plačiai naudojame ir meno terapiją – tokiems vaikams reikia visko daugiau ir kitaip“, – dėstė pedagogė.
S.Koroliovė prisipažino ir dar vieną dalyką – save ji vadina „informacinių technologijų fanatike“, todėl po pamokų grįžusi namo ji eina ne pailsėti, o kurti žaidimus savo mokiniams.
„Kuriu vaikams skaitmeninius žaidimus, tai jiems yra didžiulis motyvatorius. Jie atsidaro tuos žaidimus ir savo telefonuose, ir planšetėse. Jei tą dieną visai nenori rašyti ar skaityti, įjungiu interaktyvų ekraną, žaidžiame, ir matau, kad jų akys vėl spindi“, – pasakojo specialistė.
Paklausta, ar niekada nekilo mintis pereiti būtent į bendrojo lavinimo mokyklą, mokytoja teigė niekada neturėjusi nė menkiausios abejonės, kad jos misija yra būti su šiais vaikais.
„Aš myliu šituos vaikus, ir matau, kad esu jiems reikalinga. Matau, kad moku jiems perduoti tai, ko kitas žmogus galbūt negalės. Kelią į tų vaikučių širdis kartais tiesiu labai ilgai – 9 klasėje turiu berniuką, su kuriuo mes suartėjome tik jam būnant 7-oje klasėje. Aš niekaip neradau su juo ryšio, o kai rugsėjo mėnesį jis mane pamatė koridoriaus gale, puolė bėgti, kad tik mane apsikabintų. O juk pradžia buvo sunki.
Kai nusprendžiau stoti į pedagogiką, netyčia nugirdau, kaip tėtis mano mamai sako: pedagoginis... su tokiu nusivylimu. Bet kai jie mato, kaip spindi mano akys, supranta, kad tai buvo geriausias sprendimas. Esu jiems už tai dėkinga“, – prisipažino S.Koroliovė.
Laisvą laiką skiria... darbui
Tiesa, rasti bendrą kalbą su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais pašnekovei padeda ir požiūris – visi jos klasėje yra lygūs.
„Atsimenu, kai į darbą atėjusiai mūsų direktoriaus pavaduotojai buvo keista, kad didžioji dalis vaikų kreipiasi į mus vardu. Aš jiems esu Sigita – nėra nei „auklėtojos“, nei „mokytojos“. Rytais ir išeinant namo turime ritualą – apsikabinti, bet kartais būna visko.
Tas berniukas, kuris bėgo pas mane per koridorių, negražiai pasielgė su klasės draugu, ir aš jam pasakiau, kad mūsų draugystė baigta – nebebus jokių apsikabinimų. Čia buvo mano bausmė. Žinokite, jis savaitę vaikščiojo kaip žemę pardavęs, kad negali manęs apsikabinti. Tai yra jautrūs vaikai, jiems tikrai labai reikia rūpesčio“, – prisiminė mokytoja.
S.Koroliovė nupasakojo ir dar vieną įvykį, kuris jai galutinai leido suprasti, jog šių vaikų ji nepaliks niekada.
„Kažkada suvaidinau, kad esu labai nusivylusi ir pervargusi. Prie manęs priėjo devintokas, ir sako: o jeigu mes padėsime tau? Jeigu, kai kas nors nutiks, ne tu bandysi spręsti tas problemas, o pasiūlysi mums išspręsti, ir mes tau padėsime? Po tokių klausimų aš supratau, kad man pavyko vaikams įskiepyti ne vieną vertybę, pavyko atrasti kelią į jų širdį“, – dalijosi pedagogė.
Paklausta, kaip jai pavyksta atitrūkti nuo darbo ir iš kur pati semiasi jėgų, S.Koroliovė kiek susidrovėjo.
„Nuskambės juokingai, bet mano laisvalaikis yra mano darbas. Aš jau susirgau skaitmeninių žaidimų kūrimo liga, grįžusi namo sėdu ir galvoju, kokį čia dar naują žaidimą sukurti.
Žinoma, nuo to kenčia mano šeima, nors dabar ir bandau save pristabdyti, nes turiu du nuostabius anūkus – matau, kad ir jiems trūksta mano dėmesio. Bet turbūt visi kolegos mokytojai pritars, kad pedagogas yra lyg pasmerktas save visą atiduoti kitiems.
O šiaip labai mėgstu kryžiažodžius, bet dabar jau net ir jie persikelia į mano pamokas. Patinka keliauti, bet kelionėse vėl „dirbu“ – parduotuvėlėse ieškau literatūrinių personažų, muziejuose, istorinėse vietose, parkuose nuolat kirba mintis, ką galima panaudoti pamokose, net medžio šakelės, akmenukai, kriauklelės virsta užduotimis, prašančiomis palyginti juos, aprašyti, pafantazuoti, kur jie buvo rasti, ką aplinkui matė, su kuo bendravo...“, – dėstė pašnekovė.
Pasak S.Koroliovės, geras mokytojas pirmiausia turi iš visos širdies mylėti savo mokinius – kitaip esą „nieko nebus“.
„Tuos vaikus reikia mylėti kaip savus. Jei ateisi svetimam vaikui tik perduoti žinių ir nejausi meilės, tikrai nieko neišeis. Reikia ir labai didelės empatijos – kaip aš nusišluostau ašarą ir einu toliau.
Ir svarbu žiūrėti vaikams į akis – kalbėti žiūrint ne į jų pakaušius, bet į akis. Reikia stengtis, kad per pamokas jos spindėtų. O jei apsiblaus, turėkite viduje burtų lazdelę ir mokėkite ja pasinaudoti“, – patarė mokytoja.
