VU atstovai tikina, kad atsikratomų knygų niekas neužsakė jau daugiau nei tris dešimtmečius, savo ruožtu istorikas Algimantas Kasparavičius tvirtina, kad dabar iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi kūriniai po šimto metų gali būti aukso vertės, todėl bibliotekoms reikėtų elgtis atsakingiau.
Pamatytas vaizdas nustebino
Neįprastą vaizdą šalia VU Istorijos fakulteto šią savaitę užfiksavo istorikas ir gidas Kristupas Šepkus. Apie tai, kad į konteinerį yra kraunamas šūsnis įvairių senų knygų, jis papasakojo savo feisbuko paskyroje.
„Šiandieną, rodydamas dviem prancūzams universitetą, priešais Istorijos fakultetą pamačiau statybinių atliekų konteinerį, į kurį du darbininkai maišais vertė istorines knygas parašytas rusų kalba.
Kadangi negalėjau ilgam sustoti, išsiprašiau, jog leistų bent keletą pasiimti, sakė bus naikinamos.
Tesugriebiau dvi apie II Pasaulinį karą, „Kinijos istorijos apžvalgą“ ir vieną apie senovės graikų kolonizaciją. Po pusvalandžio atbėgau dar kartą, tačiau konteineris jau buvo išgabentas“, – feisbuke rašė vyras.
Toks universiteto elgesys K.Šepkų nemenkai nustebino – pasak istoriko ir gido, didžioji dalis knygų, kurias spėjo apžiūrėti, buvo „ne kokie nors Lenino raštai“, o gana vertingi kūriniai.
„Sveikinu visą VU Istorijos Fakulteto vadovybę su Gebelso-Ždanovo dvasia – puiki istorinių epochų rekonstrukcija. Naudingiau būtų, jei be reklamos kitą kartą rastumėte laiko pasiūlyti atsirinkti naikinimui paruoštas knygas, aš būčiau per pusdienį išsigabenęs bent pusę konteinerio, ir manau, jog toks būčiau ne vienintelis.
Fakulteto vadovybę norėčiau prilyginti prasigėrusiems bomžams, bet negaliu – kasdien kai kuriuos pastaruosius matau skaitant. Nuintelektualėjimo laipsnį turėsite išsimatuoti patys“, – aštrių žodžių negailėjo jis.
Pateikė paaiškinimą
Portalui lrytas.lt susisiekus su universitetu, savo poziciją ketvirtadienį išdėstė ir VU bibliotekos atstovai. Pasak jų, Istorijos fakulteto biblioteka periodiškai peržiūri savo fonduose esančią mokslinę literatūrą ir ją atnaujina pildydama reikalingais ir aktualiais leidiniais.
„Knygos, kurios per pastaruosius dešimtmečius nė karto nebuvo užsakomos, o jų dubletai yra saugomi VU bibliotekos fonduose, yra nurašomos. Nurašomos yra ne pačios knygos, o jų pertekliniai egzemplioriai.
Šiuo atveju buvo nurašytos knygos lietuvių ir rusų kalba – sena mokomoji medžiaga – kurios jau daugiau nei 30 metų niekas neskaitė, taip pat nusidėvėjusios knygos. Knygų nurašymas yra įprastas bibliotekų išteklių atnaujinimo ir peržiūros procesas, vykdomas tiek VU vidinių, tiek valstybės įstatymų numatyta tvarka“, – rašoma portalui lrytas.lt atsiųstame atsakyme.
Pasak bibliotekos atstovų, peržiūrėdama fondus biblioteka sudaro galimybes studentams ir mokslininkams naudotis tiek naujausia, tiek ir anksčiau bibliotekos sukaupta literatūra.
„Fakulteto biblioteka po savo stogu yra priėmusi ne vieną vertingą privačią knygų kolekciją“, – tvirtinama atsiųstame komentare.
Ragina į istoriją žiūrėti toliaregiškai
Istorikas A.Kasparavičus portalui lrytas.lt savo ruožtu aiškino, kad paprastai yra laikomasi tokios praktikos, jog leidiniai nėra visiškai likviduojami – pavyzdžiui, juos galima ir padovanoti, išdalinti jais susidomėjusiems žmonėms.
„Vakaruose, kiek pamenu, yra paskelbiama, kad knygos yra išdalijamos už dyką, dovanojamos. Istorijos institute, kur aš dirbu, biblioteka irgi tvarkėsi, ir dalis leidinių, kurių tiesiog fiziškai nebuvo galimybių išlaikyti, buvo išdovanoti, sudėti atviroje vietoje, kiekvienas norinis galėjo pasinaudoti“, – kalbėjo istorikas.
Pasak A.Kasparavičiaus, bibliotekoms visgi reikėtų paieškoti kitokių būdų, kaip saugiai „atsikratyti“ šiuo metu aktualumą praradusių kūrinių.
„Visada drastiškai atrodo knygos, ypač kai jos būna senesnės, akademinės, kurios atsiduria šiukšlių konteineryje. Šiuo atveju manyčiau, kad bet kurios mokslo įstaigos tokia atsikratymo praktika galbūt yra ir perteklinė.
Reikėtų ieškoti kitokio būdo, nes, kai mes kalbame apie skaitančią ir intelektualią visuomenę, kyla tam tikras rezonansas, kodėl kokios nors filosofinės knygos yra išmetamos, atsiduria konteineryje“, – dėstė specialistas.
Istoriko teigimu, pridėtinę vertę leidiniams ar kitiems kūriniams suteikia būtent laikas, todėl net jei dabar atrodo, kad tai neaktualu, po šimto metų tam tikra knyga gali būti jau aukso vertės.
„Jei knyga nebuvo užsakyta eilę metų, dar nereiškia, kad ta knyga yra nevertinga ir neturi istorinės, kultūrinės, bibliografinės vertės.
Reikėtų atidžiai žiūrėti į tuos leidinius, nes istorija yra toks dalykas – šiandien visa eilė tarybinio laikotarpio žurnalų, leidinių, monografijų, knygų, kurios gal šiandien mums po sovietinės sistemos subyrėjimo atrodo niekuo ypatingos, jeigu mes tas pačias knygas vartysime po kokio 100 metų, tas būsimasis tyrėjas, istorikas, sociologas jose ras milžiniškus kiekius vertingos informacijos, kurios reikšmės šiandien nesuprantame.
Ypatingai tie žmonės, kurie XXII amžiaus pradžioje ar XXIII amžiuje tyrinės sovietinės sistemos fenomeną, kultūrą, šie leidiniai bus aukso vertės, ir, jeigu mes juos sunaikinsime, taip ir sėdėsime prie suskilusios geldos“, – svarstė A.Kasparavičius.
Specialistas pridūrė, jog iš sovietinės sistemos išsivadavusi Lietuva turi tokį kultūrinį klodą, kurio neturi visa Vakarų Europa.
„Todėl ateityje, jei pasaulis nebus visiškai sugriuvęs, tyrėjai važiuos pas mus į šitas bibliotekas, kuriose yra šitie šaliniai ir bandys juos tirti. Tai skubėti atsikratyti tokiu paveldu yra didžiulė klaida ir istorinis trumparegiškumas.
Dar XX a. pradžioje labai drastiškai taip pat vyko procesas, kai carinės epochos, XIX a. knygos nebuvo laikomos didele vertybe, ir pastatai buvo griaunami, statomi nauji, tai turėdami šią istorinę patirtį turėtume lygai taip pat atsargiai ir pagarbiai elgtis su tomis knygomis, kurios buvo išleistos 1950–1960 metais“, – aiškino A.Kasparavičius.
